Kažkur Seimo glūdumoje, stalčiuje „Priimti arba atmesti“ jau guli šiais metais Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) su naujuoju ministru Gintaru Steponavičiumi priešakyje parengtas Mokslo ir studijų įstatymo (MSĮ) projektas (žr. 2 psl.), neretai pavadinamas aukštojo mokslo „revoliucija“. Istorijos vadovėlyje rašoma, kad revoliucijos pareikalauja aukų, bet atneša vaisius. Kurių daugiau bus šioje?

Ar tai – jau ta reforma, apie kurią tiek rašėme, dejavome, pasirašinėjome peticijas, tris–keturis kartus ėjome į gatves pašūkauti su transparantais, Šv. Jonų bažnyčioje sudeginome ką tik gautą bakalauro diplomą, Vilniaus universiteto centriniuose rūmuose statėme barikadą ir išdaužėme stiklinį evakuacijos plano rėmelį? Tai nusprendėme išsiaiškinti su Švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi.

Kaip keisis krepšelis pagal studento mokymosi rezultatus? Yra nuomonių, kad tam, kuris buvo pirmūnas mokykloje, nebereikės mokytis aukštojoje mokykloje.
Mes sukoncentruojame valstybės lėšas krepšelio pavidalu į tuos jaunus žmones, kurie yra motyvuoti, todėl klausimas apie tai, kad gerai abitūros egzaminus išlaikę jauni žmonės nenorės studijuoti, yra, mano supratimu, netikslus.
Jeigu egzaminus gerai išsilaikęs jaunuolis įstoja, mes (Švietimo ir mokslo ministerija – aut. past.) kaip tik manome, kad jis žino, ko nori, stoja ten, kam ruošėsi, ir jeigu jis įstoja į tas studijas, kurios yra, jo nuomone, kokybiškesnės negu kitur, natūralu, kad ir pats studijų procesas skatins patį abiturientą.
Taip pat neabejoju, kad universitetai numatys pakankamai aukštus reikalavimus studijoms ir atsiskaitymui. Įstatymo projekte aiškiai numatyta, kad jeigu studentas neišlaiko egzaminų, jis praranda krepšelį. Tada tas krepšelis nedingsta iš aukštosios mokyklos, o pereina kitam studentui, kuris studijuoja savo lėšomis. Tokiu būdu universitetai nebūtų suinteresuoti užmerkti akis prieš nepažangius studentus.

O jeigu studentas nusprendžia (išmestas arba pats išėjęs) pakeisti studijų programą, tai jam suteikiamas naujas krepšelis?
Ne. Bet jeigu studentas, tarkime, yra nepatenkintas studijų kokybe konkrečioje aukštojoje mokykloje, jis savo krepšelį gali išsinešti į kitą aukštąją mokyklą.

VU odontologijos studijos per metus kainuoja 13 tūkst. Lt, o už visas bakalauro studijas planuojama skirti daugiausiai 8 tūkst. Lt., ir tam tikrais atvejais suma gali būti didinama daugiausiai 2,5 karto. Ar gerai pabaigęs mokyklą abiturientas, stojantis į odontologiją, turės likusią sumą užpildyti savo lėšomis?
Šiandien apie tokias nišines profesijas, kurių studijų kaštai yra labai dideli, dar ankstoka būtų kalbėti. Tai bus numatyta studento krepšelio metodologijoje, kurią rengia darbo grupė, sudaryta iš studentų, universitetų atstovų ir kitų profesionalų. Taigi, šiandien aš neatsakysiu į šitą klausimą, bet manau, kad krepšeliai į valstybės finansuojamas vietas nenumato jokių papildomų mokėjimų. Tai yra pagrindinis principas.
Tam tikrais atvejais, kai studijos yra brangios arba profesijos – labai nišinės, galbūt net nebūtų taikomas krepšelio principas, bet būtų tiesiogiai formuluojamas valstybės užsakymo klausimas, vadinamasis tikslinis finansavimas. Pavyzdžiui, valstybė pripažįsta, kad tam tikrų profesijų specialistų (branduolinės energetikos, laivininkystės) parengimas yra valstybės prioritetas. Natūralu, kad čia rinkos principai nebegaliotų ir būtų galima taikyti minėtąjį tikslinio finansavimo principą.

O ar naujoji sistema negrasina mažiau populiarioms studijų programoms, t.y. ar neatsitiks taip, kad įvairūs universitetai prisisteigs tokių populiarių specialybių kaip teisė, vadyba ir t.t., ir tos, kurios nėra tokios populiarios, pelningos, tiesiog išnyks dėl konkurencijos dėsnių?
Tai mes suvokiame kaip tam tikrą grėsmę, todėl mūsų siūloma finansavimo pertvarka numato, kad krepšelis būtų suskirstytas į šešias sritis. Pagal tam tikrą specifiką sugrupuotos sritys yra tokios: socialiniai, humanitariniai, tikslieji, biomedicinos, menų ir technologijos mokslai. Pavyzdžiui, jeigu abiturientas norėtų stoti į inžinerijos arba architektūros studijas, kurios galbūt nėra tokios patrauklios kaip vadyba ar teisė, tai natūralu, kad per atskirus krepšelių skaičius tiksliųjų mokslų srityje mes laiduotume tam tikram ratui žmonių, kad jie galės gauti krepšelius būtent tose srityse. Krepšeliai tarp skirtingų sričių nevaikščiotų, taip pat krepšelių dydžiai, priklausomai nuo mokslų sudėtingumo, būtų skirtingi.

Ar minėtiems šešiems fondams skiriamos sumos bus periodiškai persvarstomos?
Konstitucinio Teismo sprendimas mus įpareigoja paskirstant finansavimą, valstybės lėšas krepšelio pavidalu Konstitucijoje taip vadinamiems „gerai besimokantiems“, jis turi taip pat atitikti ir visuomenės poreikius, todėl mes pradėdami reformą remsimės iki šiol atliktais tyrimais, kurie leidžia bent orientaciškai prognozuoti tam tikrų specialybių poreikį, tendencijas. Dar iš ankstesnės ministerijos darbų atlikti tam tikri prognoziniai tyrimai, kuriais ir remsimės. Tam buvo skirtos lėšos, skelbti konkursai, jų pagrindu dirbo įvairios institucijos.

Teko skaityti apie norimą steigti akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus poziciją. Ką veiks šis kontrolierius?
Tai bus nepriklausomas pareigūnas visos Lietuvos mastu. Jis prižiūrės, kad akademinėje bendruomenėje (universitetuose ar kolegijose) nebūtų piktnaudžiaujama dėl plagiato atvejų. Esame girdėję istorijų iš aukštųjų mokyklų, kad buvo nustatomi akivaizdūs plagiato atvejai, tarkim, ginantis disertacijas, tačiau tos pačios mokyklos akademinė bendruomenė neranda viduje jėgų neigiamai įvertinti ir pripažinti, kad tai yra plagiatas ir akivaizdi intelektualinės nuosavybės vagystė. Santykiai, kuomet „ranka ranką plauna“, yra šiuo metu vyraujantys dalyje akademinių bendruomenių, todėl kontrolierius galėtų nurodyti aukštajai mokyklai, kad tai yra netoleruotina praktika. Šiuo metu dėl plagiato procedūrų nesilaikymo vienintelis kelias yra teismas, ir tie procesai kartais užtrunka metų metus.

Teigiama, kad Lietuvoje yra per daug abiejų: ir universitetų, ir studentų. Ar norite mažinti kurių nors skaičių, ir jeigu taip, tai kurių pirma?
Visame pasaulyje ir Lietuvoje studijos tapo masiniu reiškiniu. Be jokios abejonės, liūdinantis faktas yra tai, kad institucijų gausa neveda prie kokybės; veikiau mes matome aukštojo mokslo vertės devalvaciją, todėl pasisakome už tai, kad per artimiausius metus, įgyvendinant mūsų siūlomą pertvarką, tas aukštųjų mokyklų, taip pat ir institutų, jungimasis įvyktų, tačiau aš žinau, kad, tarkim, yra siūlymų prieš pradedant reformą nustatyti, kiek reikia universitetų ir tik pertvarkius tinklą, pradėti reformą. Tokiems siūlytojams norėčiau labai aiškiai pasakyti: galbūt tokie siūlymai galiotų sovietinėje visuomenėje, kurioje veikė centralizuota ekonomika. Mes gyvename laisvame krašte, ir būtent per studento studijų finansavimą konkuravimo principu mes duodame labai aiškų signalą universitetams ir kolegijoms – jeigu studentai „nebalsuos“ už jūsų siūlomas studijų programas, atsinešdami pinigus, jūs turite galvoti, ar jūs tokiu atveju išgyvensite.

Išliks stipriausi?
Išliks stipriausi, nors, sakyčiau, tai nėra laukinis džiunglių dėsnis, nes mes remsime tuos, kurie norėtų suvienyti pajėgas siekiant geresnės kokybės. Perkeldami geriausių pasaulio šalių praktiką, kviesime ekspertus, kurie tokius savanoriškus susijungimus konsultuotų. Taip pat jungimuisi skatinti skirsime papildomas lėšas.
Valstybės finansuojamų studentų skaičius per krepšelį šiek tiek mažės, tačiau siekiame, kad aukštasis mokslas ne tik taptų kokybiškesnis, bet ir būtų prieinamas bent jau tam tikrus minimalius reikalavimus išlaikiusiems ir norintiems siekti aukštojo mokslo jauniems žmonėms – kalbu apie valstybės remiamų paskolų sistemą.
Kaip planuojate „harmonizuoti“ dabar galiojančios „gerai besimokančiojo“ sąvokos vertinimo skalę?
Pirmomis šių metų dienomis esu subūręs darbo grupę būtent iš pačių akademinių bendruomenių ir studentijos, kuri ir turi man pateikti pasiūlymus, kaip atrasti tam tikrus bendrus vardiklius ir kriterijus. Nemanau, kad įmanoma nueiti į visišką unifikavimą – specifika skiriasi, bet ir Konstitucinis Teismas yra išsakęs, kad šitie vertinimo kriterijai turi būti aiškūs ir suprantami. Problema egzistuoja, ir aš ją pripažįstu.
Kas, kur ir kaip dalins paskolas? Berods iki liepos turi būti parengta paskolų dalinimo sistema.
Liepos 1 d. ji jau turėtų pradėti veikti. Nuo rugsėjo 1 d. paraleliai turi pradėti veikti ne tik krepšelis, bet ir paskolų nauja sistema, tai kas, kur ir kaip dalins, klausimas yra ankstyvas.

Tai bus komercinės įstaigos ar valstybinės?
Šiuo metu yra Valstybinis mokslo ir studijų fondas, kuris pats tiesiogiai skirsto lėšas, ir jame atsiduria apie 20 mln. Lt kasmet, bet jis patenkina mažiau nei trečdalį studentų poreikių, todėl šalia valstybės resursų mes norime sukurti modelį, kuris su aktyviu valstybės vaidmeniu leistų skolintis studentams iš privataus sektoriaus. Tai bus vykdoma su visais saugikliais ir garantijomis, taip pat galiu patikinti, kad šitoje darbo grupėje dirba pirmiausia studentų ir akademinių bendruomenių atstovai. Mums rūpi studentas ir jo studijų prieinamumas. Geriausios kitų šalių patirties perkėlimas – mūsų tikslas.

Kiek studentų mitingų tikitės susilaukti savo ministravimo laikotarpiu?
Aš darau viską, kad dialogo būdu mes ieškotume sprendimų. Net ir su pačiomis radikaliausiomis nuomonėmis aš esu pasiruošęs diskutuoti. O studentų ar kitų visuomenės grupių nuomonės išraiška ar teikiant peticijas, balsuojant internetu ar renkantis ir išsakant (civilizuotai) savo nuomonę aikštėje prie ministerijos ar dar kitur yra labai natūralus dalykas. Ten, kur protestuos studentai, stovėsiu ir aš.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą