Jeronimas Milius – naujai sužibusi Lietuvos viltis „Eurovizijos“ scenoje. Vieni mėgsta ir juo tiki, kiti – priešingai. Tačiau šįkart visai ne apie konkursus ar laimėjimus, o apie patį Jeronimą. Išgirdęs, jog klausimai bus ne tokie kaip buvo įpratęs, vaikinas nudžiugo ir pasidarė dar žvalesnis ankstyvą rytą.

Papasakok, kokią muziką mėgsti?

Roką, metalą, bliuzą. Taip pat džiazą dar kartais, bet bliuzą nuo vaikystės. Bliuzo naktų nepraleidžiu 8 metus jau.

Kuri muzika pats?

Tenka. Pas mus grupėje yra tokia sistema, kad kai kas nors turi minčių, tas kaip įmanoma vaizdingiau jas pateikia. Tarkim, aš galiu įrašyti įdainavęs savo partiją, ar surašyti partitūrą natomis, jeigu tai pavyksta.

Nes vis dar bandau susidraugauti su pianinu. O po to, žinoma, kiekvienas savo partijas nudailina, nes pastebi tai, apie ką kitas galbūt nepagalvojo. Tai štai, bet yra mano kurtų dainų, yra.

O ką manai apie lietuvišką muziką?

O ką aš galiu manyti...(juokiasi) Nieko gero, turbūt. Nors yra šiaip, atsirado dabar visokių kibirkštėlių danguje. Pavyzdžiui, Jurga Šeduikytė, aš jos nevengiu paklausyti retkarčiais. Ji yra atlikėja, kuris turi savo savitą kalbą, atlikimą, skonį, gražius tekstus. O šiaip tai aš nelabai domiuos lietuviška muzika.

Jei nuo tavęs priklausytų muzikos ateitis, ar ją keistum ir kaip?

Lietuvoje? Oi... Sunkus klausimas ankstyvam rytui.(šypsosi) Aišku daryčiau, jei nuo manęs priklausytų.  Daryčiau Lietuvą Skandinavijos šalimi. Todėl, kad pas skandinavus populiariausias yra rokas. Kad pakiltų mūsų lygis, žmonių supratimas. Nebūtinai, kad būtų vien rokas, aišku, kad ir tas pats popsas nebūtų rusų lygio. Mes vis tiek tokie rytus kopijuojantys.

Kokia tavo svajonė?

Aš turiu gyvenime susidėliojęs tikslus, kiekvienoje srity po vieną, ir jų siekiu. Muzikinėje srity irgi turiu didele svajonę, bet ji susijus su grupe. Ir ne toks tikslas kaip dabar, su eurovizijom susijęs (šypsosi). Tokios kaip dvi vizijos, pirma – tai įsitvirtinti, susikurti gyvenimą, kokio noriu, o antra, kad darbas būtų malonumas, kad tai būtų muzika.

Turėjai kada idealų?

Idealų? (mąsto) Kad kažkaip tokio vieno tai nebuvo. Aš nelinkęs taip vieną žmogų turėt, nuo vaikystės kokį herojų. Mano idealai pakankamai greitai keičiasi. Priklauso, kas tuo metu aktualu yra. Dabar svarbu išgirsti, kaip vienas dainuoja, kaip kitas, bet tai jau nėra kaip idealas, tiesiog stengies iš jų kažką pasiimti, išmokti. Iš vieno, iš kito, iš trečio, bet vieno tai tikrai neturiu.

O dabar yra kažkoks žmogus, darantis tau didele įtaką?

(galvoja) Na, pakankamą įtaką turi abu mano mokytojai, tai yra Česlovas Gabalis ir Povilas Meškėla. Jie man padeda dainuoti, jų nuomonės ir žodžiai man yra svarbūs. Taip pat svarbios ir mano mamos, tėčio bei sesės nuomonės, be jokios abejonės. Bet vėlgi, nėra svarbiausios nuomonės. Mėgstu išklausyt, atsižvelgt į kažkokius patarimus, siūlymus ir susidėlioti viską savaip.

Ką veiki laisvalaikiu? Jei dar tokio turi.

Deja, jo neturiu. Na gerai, visų pirma, tai išsimiegu (juokiasi), tai labai svarbu. Aš tikrai ne iš vyturių. O šiaip man net muzikai neužtenka laiko. Dabar visokie repetavimai „Eurovizijai“, o juk dar grupės reikalai. Daug dainų reikia pabaigti, surepetuoti, parašyti, išversti ir t.t. Būna, aišku, stengiesi susitikti su draugais, bendradarbiais. Toks amžinas lakstymas.

Kaip manai, kur dar be muzikos galėtum save realizuoti?

Su kitom saviraiškom formom teko susidurti 12 klasėje. Turėjom tada tokią grupę, o kadangi artėjo brandos egzaminai, atsirado pretekstas mokytis. Ir taip išėjo, kad aš mečiau muzikavimą metam. Gyvenau metus rutinoj, kol tas savirealizacijos trūkumas pradėjo per visus galus lįst. Nes aš piešti nemoku, šokti nemoku, ką aš dar galiu veikti? Aišku, galima, tarkim, jodinėt, ar panašiai, bet tai yra prabangus malonumas, be to, net nežinau, ar man patiktų. Tačiau ir nebandžiau, nes netraukia. Tada ir supratau, kad nesąmonę padariau, jog be dainavimo nieko gero nebus. Susitikom su draugu, pakalbėjom gerai prie alaus, ir nusprendėm suburti naują grupę (juokiasi). Taip viskas ir prasidėjo.

Mėgsti skaityti knygas?

Anksčiau man labai patiko, tik kad paskutinę knygą skaičiau taip seniai... Tai buvo detektyvas „Purpurinės upės“. Labai patiko skaityti, bet laiko kažkaip surasdavau dažniausiai sirgdamas. Todėl dabar liga visąlaik asocijuojasi su gulėjimu lovoje ir knygos skaitymu. O dabar tai labai norėčiau skaityt, bet visai nėra laiko.

Kaip įsivaizduoji save po 5 6 metų?

Po 5 6 metų... Siaubas. Viskas taip netikėtai nutinka, prieš metus man pasiūlė „Eurovizijoje“ sudalyvaut, numojau lengva ranka, štai kas iš to išėjo. Nežinau, žiūrėsim, kaip po to viskas klostysis, į kurią pusę pakryps. Nelabai galiu prognozuoti, bet įsivaizduoju save roko festivaliuose, šimtatūkstantinė minia, ir mes su „chebra“ varom (juokiasi).

Kuo pasikeitei po laimėto konkurso?

Išmokau išsisukinėti nuo žurnalistų klausimų ir visų provokacijų. Daug tokių būna, bet šiaip yra smagu, yra patirtis, šiokia tokia nauda. Pasikeist tai nepasikeičiau. Tie, kurie mane pažįsta, mato kad esu toks pat, ir jeigu pasikeisiu, tai man pasakys, ar aš pasikėliau, ar nusileidau, ar dar ką padariau.

Kuklus žmogus esi?

Nežinau, ne man spręsti. O kuklus, koks antonimas? Nekuklus turbūt? A, šitas žodis! Na tai gal tada kuklus. Nes nežinau koks turėtų būti nekuklus (juokiasi). Na, kažkoks drastiškas, išsišokantis? Kaip kada. Priklauso kur. Jei vakarėly kur nors, tai juk gali nesąmones daryt ir elgtis laisvai, kaip nori.

Kaip stengiesi pailsėti, atsipalaiduoti po įtemptos dienos?

Miegu. (vėl juokiasi) Sportuot šiuo metu nebėra kada, tai vakarais kokį filmą galima pažiūrėt. Šiaip ilsiuosi, ir miegu. Interneto neturiu laikinai, tai dar geriau.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą