Pabaigę mokyklą visi jaunuoliai pradeda naujus gyvenimus. Daugelį kankina klausimai: kur stoti? Likti Lietuvoje ar keliauti į užsienį? Vieni pabando studijuoti Lietuvoje, o po kiek laiko viską meta ir išdūmia iš tėvynės, ieškodami kitokių patirčių. Kiti atvirkščiai – negali pakelti tėvynės ir šeimos ilgesio, tad, kiek pastudijavę kitoje šalyje, sugrįžta. Treti blaškosi tarp Lietuvos ir užsienio dėl dar kitokių priežasčių. Gal ir Tu svarstai palikti Lietuvą ir studijuoti svetur? O galbūt negali nuspręsti, kur tęsti magistrantūros ar doktarantūros studijas?

Edita Lileikytė (The University of Glasgow, Biotechnology) apie studijas užsienyje visada mąstė kaip apie išsiskyrimą iš minios. Juk ne tiek ir daug lietuvaičių siekia tolimesnių horizontų.

Stojimai vyko sklandžiai, su jokiais sunkumais nesusidūriau, greičiausiai todėl, kad buvau įpratusi viską įveikti pati. Žinant, ko nori ir kur reikia eiti, įstoti tikrai nesunku. Mano universitete buvo svarbūs tam tikrų dalykų egzaminai, kokie jie, priklauso nuo specialybės. O štai girdėjau, kad Aberdeen‘o universitete (The University of Aberdeen) reikalavo tik tam tikro vidurkio. Tiesa, galbūt lengvas šokas ištiko išgirdus škotų akcentą, juk mokykloje dėmesys kreipiamas į visiškai kitokį akcentą, nors kalba ir ta pati. Skirtumas panašus kaip tarp aukštaičių ir žemaičių tarmių – kartais labai sunku suprasti, ką tau sako.

Kuomet pradėjau daugiau domėtis, ką galiu gauti studijuodama užsienyje, nusprendžiau, kad mano specialybei išvykimas į užsienį būtų labai naudingas, nes, kaip ten bebūtų, sintetinė biologija ir kitos biotechnologijos yra dar gana didelė naujiena Lietuvoje. Su visa pagarba Lietuvos universitetų dėstytojams – nebuvau užtikrinta, ar jie užtektinai kompetentingi.

Kalbant apie mano studijas, norėčiau paminėti, kad nuo pirmųjų studijų metų mokausi tik tai, ko reikia mano specialybei. Jokių papildomų dalykų (kaip, pavyzdžiui, Lietuvoje kokia filosofija būtų) neturiu. Tai, žinoma, turi ir pliusų ir minusų. Atrodo, galiu susikoncentruoti į svarbius dalykus, tačiau filosofijos ir panašių dalykų išmanymas yra didelis privalumas. Paskaita trunka tik valandžiukę, o 10 minučių dar ir „atsiminusuoja“ ( 5 minutės yra skirtos visiems sueiti iš praeitos paskaitos ir paskutinės 5 minutės skirtos nulėkti į kitą fakultetą).

Kaip ir visi turiu šiokią tokią ateities viziją. Pabaigusi bakalaurą, be jokių abejonių tęsiu savo studijas, kadangi baigusi tik pirmąją studijų pakopą galėčiau galbūt tik mėgintuvėlius laboratorijoje valyti, o aš ne dėl to tiek stengiausi. Lietuvą tikrai myliu, bet grįšiu tik tada, kai mano darbai galės pakelti Lietuvą iki didžiųjų valstybių lygio.

Justė Alechnavičiūtė užaugo Vilniuje, bet svajojo ne apie studijas šiame mieste ar kur kitur Lietuvoje, bet apie Daniją. Juk geriausias būdas jaunuoliui, tik ką pabaigusiam mokyklą, išbandyti savo jėgas ir įgauti patirties gyvenant savarankiškai yra išvykti į kitą šalį. Štai koks jos galutinis pasirinkimas: University College of Northern Denmark, Marketing Management.

Stojimo procesas nebuvo sudėtingas. Iš pradžių turėjau pateikti paskutinių dvejų metų semestrų pažymius, motyvacinį bei rekomendacinius laiškus ir IELTS egzamino rezultatus. Tada sužinojau, kad preliminariai esu priimta, tačiau išsilaikiusi egzaminus mokykloje, turėjau nusiųsti dar ir jų rezultatus. Apie galutinį priėmimą buvau informuota likus porai dienų iki išvykimo į Daniją. Girdėjau, kad šiais metais buvo organizuojami interviu per „Skype“ su būsimais studentais tam, kad būtų įsitikinta, jog jie gerai kalba angliškai.

Studijos Danijoje yra nemokamos. Jų kokybė nebloga, bet patys danai yra gana neorganizuoti, būtent todėl nuomonė apie studijas Danijoje vis smukteli žemyn. Bet geros mokymosi sąlygos tai atperka. Klasės yra įrengtos puikiai: kiekviename kabinete sėdmaišiai, multimedijos aparatai, sofos. Studijuojame maždaug 20 žmonių grupėse, o projektus su tikromis kompanijomis vykdome gerokai mažesnėse 5–6 žmonių grupėse, taip pat dėstytojai bendrauja neformaliai. Iš kitų šalių atvykę studentai turi galimybę tris metus nemokamai mokytis danų kalbos kursuose.

Taip pat didelis pliusas yra tai, jog gyvenu savarankiškai, turiu pati prisiversti dirbti ir netinginiauti. Tačiau tai brangi šalis, todėl gyvenimas studentams iš užsienio čia darosi vis nepalankesnis. O ir gyvenu atskirai nuo draugų ir šeimos – į Lietuvą grižtu tik vasarą ir per Kalėdas. Kita problema yra ta, kad anglų kalba nėra pagrindinė. Nors beveik visi čia kalba angliškai, labai maža tikimybė, kad gausi darbą nemokėdamos danų kalbos.

Ramunė Markevičiūtė studijuoja Vilniaus universitete, ketvirtame klasikinės filologijos kurse. 12 metų pragyvenusi Vokietijoje, daugiau ten pasilikti nebenorėjo. Nors toje šalyje į ją buvo žiūrima kaip į vokietę, mergina ten jautėsi tik svečias ir vis svajojo apie grįžimą namo.

Nors Vokietija ir turi savų pliusų, bet turi ir minusų. Pavyzdžiui, tikrai egzistuojanti vokiška tvarka yra kiek nuobodoka. Ji stabdo žmonių išradingumą. Vokiečiai nėra tokie šilti, atviri ir spontaniški kaip lietuviai. Nors Vokietijoje turėjau labai geras gyvenimo sąlygas, bet man svarbiausia buvo gyventi Lietuvoje. Mano manymu, žmogus laimingas gali būti tiktai savo tėvynėje. Jis nuolat turi grįžti į Itakę kaip Odisėjas.

Grįžusi į Lietuvą čia turėjau tik tėtį ir močiutę, visi draugai liko Vokietijoje. Bandžiau įstoti į aktorinį, tačiau nepavyko. Daugiau niekur nestojau ir tuos metus paskyriau darbui bei lietuvių kalbos lavinimui. Juk paskutinį kartą ją mokiausi dar pradinėse klasėse. Viskas atėjo labai pamažu – tai buvo ilgas ir sunkus procesas. Šie metai buvo labai svarbūs, nes reikėjo suvokti, ką noriu veikti.

Prisiminus lietuvių kalbą, kurios testą stojant turėjau laikyti, dar reikėjo išspręsti problemas dėl skirtingo egzaminų vertinimo (Vokietijoje aukščiausias balas 1, žemiausias – 6). Yra toks studijų kokybės vertinimo centras, kuriame moksleivių, baigusių mokyklas užsienyje, atestatatai yra verčiami į atitinkamus Lietuvoje.

Susitvarkiusi formalius stojimų reikalus, atradau Vilniaus universitetą ir jame „apsigyvenau“. Žinau, kad čia visada sugrįšiu. Universitetinė aplinka nuostabi: žmonės išsilavinę, mandagūs, su jais malonu bendrauti. Ateitį sieju su šiuo universitetu – noriu dėstytojauti. Visada mąsčiau, jeigu dirbti, tai tik už tą šalį, iš kurios esi. Lietuvoje dar tiek daug ką galima nuveikti, kas, pavyzdžiui, Vokietijoje jau yra padaryta.

Vokietijoje į klasikinės filologijos studijas yra žiūrima labai rimtai, bet ten gyvendama juk dar nežinojau, kad įsimylėsiu šias studijas. Tačiau visiškai nesigailiu, jog stojau į Vilniaus universitetą. Klasikinės filologijos studijų lygis čia yra labai aukštas. Neperseniausiai tuo įsitikinau tarptautiniame Baltijos regiono kongrese „Colloquium Balticum“. Jo metu lietuviai, skaitydami pranešimus, pasirodė labai stipriai. Kitas pavyzdys – lietuviai, išvažiuojantys pagal ERASMUS programą į kitas šalis. Jie savo žinių bagažu nenusileidžia užsienio studentams, o kartais juos net ir pralenkia. Mūsų katedros dėstytojai kompetentingi, studentų grupės mažos, todėl universitetas paruošia gerus specialistus. Taip pat negalėčiau įvardinti paskaitos, kuri būtų neįdomi. O ir studijuoju tokioje gražioje vietoje! Kiekvieną dieną vaikštau po Vilniaus senamiestį, paskaitos vyksta centriniuose rūmuose...

Tačiau magistrantūros studijas planuoju tęsti Vokietijoje. Vėl išvažiuosiu tik todėl, kad su mano studijų antrąja pakopa Lietuvoje yra šiek tiek problematiška situacija. Taip pat norisi naujos profesinės patirties, pažiūrėti, kaip klasikinės filologijos studijos vyksta užsienyje. O su Vokietija mane sieja stiprus ryšys, kadangi ten ilgai gyvenau, baigiau tryliką klasių (taip taip, tryliką, ne dvyliką kaip Lietuvoje), kalbos barjero nėra, todėl ir nusprendžiau ten važiuoti. Studijų tęsimą užsienyje aš įsivaizduoju kaip gražių tradicijų tąsą. Juk nuo pat universiteto gyvavimo pradžios studentai išvykdavo kuriam laikui į užsienį pastudijuoti ir, pasisėmę naujų žinių, sugrįždavo atgal. Nėra abejonių – grįšiu ir aš.

Komentarai

Ana

0

 

 

Augustinas Rugs?jis 9 d, 2010Manau dtoouti reikia, bet ne perkan?ius automobilius, o tuos, kuries prisid?s prie j? gamybos.Neseniai ir Lietuvos studentai suk?r? el. varoma automobil?. Galb?t Lietuva gal?t? b?ti viena i? el. auto dali? tiek?j?

Antradienis 14 vasario 2012, 11:30

Rašyti atsakymą

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą

Atšaukti

Jaylyn

0

 

 

You can always tell an expert! Thanks for ctnoribtuing.

Antradienis 14 vasario 2012, 21:36

Rašyti atsakymą

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą

Atšaukti

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą