Dosjė:

Vardas: Neringa
Pavardė: Varnelytė
Gimimo data: 1972 08 16
Profesija: teatro, televizijos ir kino aktorė
Pravardė: Varna
Mėgstamiausias valgis: sūris
Skaitomiausias žurnalas: „Iliustruotas mokslas”
Aprangos stilius: iki „otkutiūro“ nepritempsi
Įsimintiniausia gerbėjo dovana: popierinės gėlės
Miego trukmė: 6 valandos per parą

Kada pajutote, jog norite būti aktore? Ar niekada nesigailėjote?

Kai mokiausi ketvirtoje klasėje, su klase važiavome į teatrą žiūrėti spektaklio. Tai buvo Jaunimo teatro spektaklis „Trys mylimos“. Dar net neprasidėjus vaidinimui pagalvojau: „Kaip aš noriu čia! Va, čia aš noriu būti. Čia taip yra gerai...“

Gal atsimenate, kokį nors juokingą vaikystės nutikimą?

Mokykloje buvau didelė kinomanė. Turėjau storą sąsiuvinį, į kurį klijuodavau kino aktorių nuotraukas. Kartą auklėtoja apsilankė mano namuose, aš jai parodžiau savo sąsiuvinuką, kuriame buvo įklijuota pusnuogės Brigitte Bardot nuotrauka. Nors buvau mylima auklėtojos mokinė, tuo ją labai nuvyliau, ir, kaip ji pati sakė, kritau jos akyse. Bet savo sąsiuvinuko vis tiek neišsižadėjau ir jo nesuplėšiau.

O gal pirmąją meilę pamenate?

Na, ką jau, juk nepasakosiu... (ilgoka tyla, ir paskui per juoką) O kas skaito jūsų laikraštį? Na, ne meilė čia, kvailystė tokia. Pirmaisiais studijų metais vaikščiodavau keistai apsirengusi – suplėšytom kelnėm, močiutės megztiniu. Nešiojau trumpai kirptus kirpčiukus – mes dviese su drauge buvom tokius „atradusios”. Kartą prie manęs priėjo dėstytoja Irena Bučienė ir pasakė, kad atrodau kaip trylikos metų mergaitė. Paklausė, ar iš viso ką nors žinau apie moters ir vyro santykius. Pagalvojau, kad iš tikrųjų nieko nežinau, ir vaikino dar neturėjau. Apsižvalgiau – matau, vienas kursiokas žiūri į mane didelėm akim, tad vieno vakarėlio metu tiesiu taikymu priėjau prie jo ir pasakiau: „Aš tave myliu!”. O jis man: „Palauk, aš tuoj sugrįšiu”. Tada jis nuvažiavo pas savo merginą, ją paliko, o mes taip pusę metų ir pravaikščiojom už rankų susikibę. Bet kadangi mūsų santykiai išskyrus susikabinimą už rankų toliau neišsivystė, kito sezono kartu jau nebepradėjom. Tada man atrodė, kad kažką sužinojau apie vyrą ir moterį... (juokiasi).

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į aktorystę nuo studijų laikų?

Pirmiausia reikėjo sugriauti autoritetus kuriuos buvau susikūrusi studijų metais. Aišku, pagarbos turi likti, bet reikia išmokti nesivaržyti aktorių, kurie yra pasiekę daugiau už tave. Kai gavau pirmą didelį vaidmenį spektaklyje, kuriame vaidino ir garsūs vyresnės kartos aktoriai, buvo labai sunku – bijojau atsiskleisti. Tačiau reikia išmokti suprasti, kad tu irgi esi vertybė ir tik būdamas laisvas gali kurti. Aš atradau save ir išlaisvinau savo vidų. Man vis dar įdomu, ką aš darau, vis dar jaučiu trauką teatrui.

Prisiminkite savo pirmąjį spektaklį.

Pirmąjį savo spektaklį suvaidinau dar Druskininkuose, mokydamasi devintoje klasėje. Su drauge lankėme disko šokių būrelį, taip pat dramos studiją, kur ir prasidėjo pirmieji mano aktorystės žingsniai. Atsimenu, per vieną šokių repeticiją stipriai nikstelėjau koją (kaip vėliau prisipažino, dėl to, kad šokdama spėjo ir sumuštinį valgytį – aut.past.), o tuo metu su dramos studija turėjome vaidinti Kalėdinius spektaklius vaikams. Taigi vaidindama spektaklyje vis galvojau, kas tai mano kojai yra. Tik vėliau paaiškėjo, kad ji buvo lūžusi. Bet nepaisant to, buvau laiminga, kad esu scenoje.

Teatras, kinas, televizija, garsinimai: kuri veikla patinka labiausiai?

Manau, svarbiausia žiūrėti į kokią kūrybinę erdvę patenki. Net ir televizijoje gali būti intensyvus, įdomus kūrybinis darbas. Aktorių darbas televizijoje nėra vertinamas. Anksčiau jausdavau gėdą, kad pigiai parduodu savo veidą televizijos laidoms. Tačiau dabar mano požiūris pasikeitė. Supratau, kad vertybė yra viskas, ką darai.

Jūsų vaidmuo filme „Diringas” labai provokuojantis. Kokių panašumų turite su savo personažu?

Oi, tai viskas panašu į mane! Ir dar daugiau. Nesu aš tokia šventa ir gera, tikrai taip nėra (juokiasi). Žmogaus pasąmonėje glūdi šimtai patirčių, kurių mes nežinome. Tačiau jos mums padeda jausti, suprasti, ko mes nesam patyrę. Žmogus yra ir dievas, ir velnias, bet tik nuo jo priklauso, ką jis pasirinks.

Ar su vyru (akt. Algirdas Dainavičius - aut.past.) aptariate savo vaidmenis?

Aptariam, būtinai. Ypač prieš svarbias premjeras. Aš labai vertinu jo nuomonę, jis yra savotiškas mano mokytojas.

Buvo teatras, kinas, televizija. Kas toliau? Kuo dar nustebinsite?

Man atrodo, kad dar kitas žanras neišrastas (juokiasi). Net nežinau. Tikrai nedalyvausiu žvaigždžių projektuose ir baleto ant ledo nešoksiu, dainų nedainuosiu. Turbūt nustebinsiu tuo, kad niekuo nestebinsiu.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą