Mitingų lydima, bet Seimo ir Vyriausybės palaiminta aukštojo mokslo reforma iš abstraktaus diskusijų objekto virsta realybe. Dabartinė pirmakursių karta savo kailiu patirs, ar „krepšelių revoliucija“ taps Lietuvos švietimo renesansu, ar pražūtimi.

Prognozuoti, kas laukia ką tik „iškeptų“ studentų, yra tolygu bandymams atsakyti į klausimą: „Kada baigsis  krizė?“. Niekas nežino, bet visi – pradedant išsigandusiais universitetų rektoriais, baigiant viską kritikuojančiais interneto komentatoriais-anonimais, – turi nuomonę. Dažniausiai neigiamą. Kritikų spaudimą turintis atlaikyti reformos iniciatorius švietimo ministras Gintaras Steponavičius „Studentų erai“ yra teigęs, jog nori, kad „aukštasis mokslas ne tik taptų kokybiškesnis, bet ir būtų prieinamas visiems, norintiems jo siekti“. Tačiau abiturientai jau spėjo patirti, į kokią sumaištį jie yra įvelti. Dar birželį, brandos egzaminų karštligės išvakarėse, žiniasklaidos priemonės paviešino abiturientų nuoskaudas sužinojus, jog jų norimo dalyko konkursinis balas bus formuojamas ne iš tų egzaminų, kuriuos buvo pasirinkę. Šis akibrokštas tapo dar vienu smūgiu reformos vykdytojų autoritetui.

Dėl to studijas tuoj pradėsiantis „pirmosios kartos po reformos“ studentas yra piktas, išsigandęs ir besijaučiantis bandomuoju triušiu. Bet, kaip pasakė istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, „geriau bloga reforma nei jokios“. Lietuvos aukštojo mokslo kokybė buvo, švelniai tariant, prastoje padėtyje, ir vieną dieną kažkas turėjo imtis veiksmų. Ar sprendimai įsteigti „studentų krepšelius“, o jų negavusiems studentams duoti galimybę skolintis dideles pinigų sumas pasiteisins, parodys ne prognozės ar diskusijos, o tik laikas. Prabėgus ketveriems metams „pirmosios kartos po reformos“ studentai bus vėl prisiminti, pagal jų rezultatus bus sudaroma statistika, priimami nuosprendžiai dėl reformos sėkmės arba fiasko. Naivu tikėtis, jog tada studentai, užuot skundęsi dėstytojų vėlavimu ar nepasiruošimu paskaitoms, vaikščios su šypsenomis veiduose ir knygomis rankose. Įsišaknijusios problemos taip lengvai neišsprendžiamos. Tik siekiant jas įveikti reikia elementaraus, bet taip trūkstamo dalyko: pozityvaus mąstymo. Vienas islandų verslininkas po to, kai ekonominė krizė šalyje privertė jį bankrutuoti, TV reporteriams linksmai kalbėjo: „Praradau viską, bet bent jau liko seksuali išvaizda“. Nesinori pasitelkti tautiečiams įprastos „visur gerai, tik ne Lietuvoje“ retorikos, bet akivaizdu, kad nors lašelis optimizmo „pirmajai kartai po reformos“ nepakenktų.

Galbūt dabartiniai pirmakursiai į istoriją bus ,,įrašyti‘‘ kaip studentai, pirmieji pradėję mokytis kokybiškesnėje Lietuvos aukštojo mokslo sistemoje? Juk reforma buvo (turėjo būti) kuriama visų pirma dėl aukštųjų mokyklų ir studentų gerovės. Tad suteikime šansą tai gerovei atsirasti. Idealistiškas raginimas, tačiau sveikas idealizmas nekenkia, ypač studijų metais.

Tai rašydama „Studentų era“ nei pritaria, nei priešinasi reformos idėjoms. Mūsų laikraštis tik stebi situaciją ir informuoja apie tai, kas Lietuvos aukštajame moksle yra aktualu. Bet vieną tikslą turime: norime paversti studento gyvenimą nors kiek malonesniu. Tad, mieli pirmakursiai, – pozityvumo!

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą