Didžiausias emigravusiųjų abiturientų skaičius – geriausia Lietuvos gimnazija (pagal žurnalo „Veidas“ šių metų rugpjūtį atliktą tyrimą) laikomame Vilniaus licėjuje. Net 40 proc. jo absolventų, atsiėmę brandos atestatą, studijas pradėjo užsienyje. Lyginant su praėjusiais metais, Vilniaus licėjaus abiturientų emigracijos lygis išaugo 10 proc. Panaši situacija ir Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijoje – emigravo 30 proc. abiturientų (3 proc. mažiau nei 2008–aisiais).

„Mokiniai, kurių ambicijos didesnės už norą įgyti diplomą, renkasi užsienio universitetus“, – teigia Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. „Visa tai, kas vyksta Lietuvos aukštosiose mokyklose, tėra proceso imitacija: pasenę metodai, rusiški vadovėliai, žinių kalimas, o ne skatinimas mąstyti“, – negaili kritikos Lietuvos aukštajam mokslui jis. Paklaustas, ką tokio studentai randa užsienio aukštosiose mokyklose, S. Jurkevičius atsakė: „Puikias mokymosi sąlygas, modernias bibliotekas, tinkamus mokymo metodus, skatinimą spręsti problemas. Ten studentai žino, už ką jiems rašomi pažymiai.“

Kitų miestų (Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio ir kt.) mokyklos į užsienį išlydėjo apie 5 proc. abiturientų. Kaip pasakojo mokslo įstaigų atstovai, šiemetinis išvykusiųjų skaičius beveik nesiskiria nuo pernykščio.

 

 

Devyniolikmetė Aušra Velvikaitė, Šiaulių Romuvos gimnazijos abiturientė, šiemet išvyko į Danijos universitetą „University College of Northern Denmark“ studijuoti tarptautinio turizmo. Mergina džiaugiasi ne tik kokybiškomis studijomis, bet ir gyvenimu svečioje šalyje: „Danijoje mokslas nemokamas ir tikrai aukštos kokybės. Jau kelias dienas studijuoju ir galiu pasidžiaugti nenuobodžiomis paskaitomis: vizualiniu informacijos perdavimu, žaidimo formos pasitelkimu,

išskirtiniu dėmesiu darbui grupėse. Be to, šalyje labai mažas nusikalstamumo lygis, sako, kad danai – laimingiausi žmonės“, – džiaugiasi studentė.

Jai antrina Lina Baužytė, baigusi Vilniaus Gerosios Vilties vidurinę mokyklą ir rudenį pradėjusi verslo vadybos studijas D. Britanijoje, „University of Hull“. „Ši aukštoji mokykla puikiai vertinama pačių studentų, dėstytojai čia visuomet stengiasi pagelbėti, o ne pažeminti. Tikiuosi D. Britanijoje sutikti dėstytojus, kurie tikrai išmano ir myli savo dėstomą dalyką. Žaviuosi universiteto organizuotumu, puikiai veikiančia on–line sistema, aukštosios mokyklos modernumu. O Lietuvoje atnaujintų laboratorijų, bibliotekų, vadovėlių dar tektų ilgai laukti“, – studijų užsienyje privalumus vardija L. Baužytė.

 

 

Bet ar Lietuvoje situacija tokia beviltiška? „Ne“, – sako Panevėžio J.Balčikonio gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas. Jis pritaria Vilniaus Universiteto (VU) rektoriaus Benedikto Juodkos nuomonei, jog Lietuvoje yra geresnių universitetų už tuos, kuriuos užsienyje pasirenka mūsų jaunimas: „Liūdina, kad kai kurie studentai renkasi ne studijų kokybę, o tiesiog norą išvykti į užsienį.“ Studijomis D. Britanijoje patenkinta studentė L. Baužytė sutinka, kad, jei labai nori mokytis, tokia galimybė tau suteikta ir Lietuvoje: „Pavyzdžiui, vadybininkai neblogai paruošiami ir čia. Teko sudalyvauti vienoje Vilniaus Gedimino Technikos Universitete skaitytoje paskaitoje. Dėstytojas pasirodė labai žmoniškas, jo dėstoma medžiaga buvosuprantama ne tik jam pačiam, bet ir visiems studentams. Tik kyla klausimas, ar medžiaga pateikiama paskaitų metų nėra pasenusi.“

Abi kalbintos studentės kol kas žada grįžti į tėvynę, tačiau L. Baužytė pripažįsta nesanti tikra, ar po kelerių metų savo nuomonės nepakeis. „Visų pirma žadu sukaupti kuo daugiau naudingos patirties, o vėliau jau matysiu, kur ir kaip tą patirtį galėsiu panaudoti. Žinoma, būtų nuostabu, jei galėčiau pagelbėti savo tėvynei, nes jai yra kur tobulėti“, – teigė D. Britanijoje studijas pradėjusi lietuvė. Pesimistiškai šiuo klausimu nusiteikęs Vilniaus licėjaus direktorius S. Jurkevičius: „Gražūs išvykusiųjų ketinimai grįžti, tačiau, mano nuomone, tai tik iliuzija. Piniginiu atžvilgiu tai daryti jiems būtų neprasminga. Baigus aukšto lygio universitetą, atsiveria plačios galimybės užsienyje.“

 

 

 

Pastaruosius keletą metų sau ir aplinkiniams žadėjau, jog iš Lietuvos jokiu būdu neišvyksiu. Ypač šiuo metu, kai tokie dideli emigracijos mastai. Nematau reikalo išvykti ir dėl to, kad mano pasirinktos studijos (politikos mokslai VU) Lietuvoje yra kokybiškos ir nemanau, jog reikia ieškoti geriau. Na ir trečia, esu toks žmogus, kuris be Lietuvos, jos aplinkos, žmonių, gamtos negali ištverti nė savaitės. Svetimam krašte man viso šito labai trūktų (tiesą sakant, tuo jau teko įsitikinti).

 

Studijomis labai džiaugiuosi. Galbūt dėl to, jog mindžioti TSPMI (Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto) koridorius norėjau jau nuo 11 klasės. Ir pats institutas paliko gerą įspūdį: tvarkingas, modernus, pernai jame atnaujinta biblioteka. Dėstytojai – šaunūs.

 

Išvykusiems kitur vienareikšmio atsakymo neturiu. Sutinku, jog yra studijų krypčių, kurios Lietuvoje yra nepakankamai išvystytos arba jų išvis nėra. Mano draugų rate taip pat yra žmonių, kurie dėl akivaizdžiai geresnės kokybės išvažiavo, bet jie pažada sugrįžti ir sugrįš. Palaikau tokius, kurie siekia kuo geresnio išsilavinimo, kad vėliau, grįžę namo, galėtų kuo daugiau nudirbti Lietuvai. Na, o tiems, kurie išvyko tam, kad išvyktų... Sėkmės, galiausiai suprasit, ką praradot.