Visą semestrą lankotės paskaitose, gilinatės į discipliną, atėjus sesijai ruošiatės egzaminui pagal dėstytojo nurodytus klausimus. Jų gali būti 10, gali būti 50. Atsakymus į klausimus sąžiningai mokotės – vienus įsisąmoninate geriau, kitus prasčiau. Atėjus į egzaminą, ant stalo Jūsų laukia apversti lapeliai, slepiantys vieną, geriausiu atveju – du klausimus. Jūsų atsakymai nulems 50 proc., kartais net ir visą 100 proc. galutinio disciplinos balo. Ištraukėte klausimą, kuriam esate puikiai pasiruošęs – „sveikinu,  daug šansų gauti aukštą įvertinimą“. Lyg tyčia pakliuvo tas, kurio gerai neįsisąmoninote – „susitiksime perlaikyme“. Ir visai nesvarbu, kad dabar pat galėtumėte atsakyti į dešimt kitų egzamino klausimų, kurių, deja, neištraukėte. Neatsakėte į tą vienintelį, reiškia, nemokate.

Būtent tokia, sovietinius laikus menanti, egzaminų klausimų loterija kai kurių dėstytojų vis dar praktikuojama Lietuvoje. Laimė, jie nesudaro daugumos – didesnė dalis dėstytojų rašydami galutinį balą atsižvelgia ir į viso semestro metu nuveiktus darbus. Tačiau principas vis tiek lieka tas pats – studento sėkmė ar nesėkmė egzamino galutiniame pažymyje lemia liūto dalį. Tai suprasdami, studentai koncentruoja dėmesį ne į žinias, kurios, nors ir turėtų būti studijų tikslas, savaime neatneš jiems stipendijos ar nemokamo mokslo. Jie dėmesį skiria egzaminui, dažnai stengdamiesi žodis žodin išmokti atsakymus į iš anksto žinomus klausimus – atrodo, jog kuo geriau atkartosi, tuo daugiau šansų, kad dėstytojui tavo atsakymas patiks. Maža to, dažnas mokosi ne iš knygų, o iš vyresniųjų kursų studentų konspektų – ir greičiau, ir paprasčiau. Ar patikima? Apie tai negalvojama. Rezultatas – aklas kitų sukauptos informacijos „kalimas“, kurios didžioji dalis naujo semestro pradžioje būna išgaravusi.

O jeigu egzaminų nebūtų? Jeigu galutinį disciplinos įvertinimą lemtų viso semestro metu tolygiai kauptas balas, kurį sudarytų ne tik studento atsiskaityti darbai, bet ir mokėjimas diskutuoti, kelti klausimus, apginti savo poziciją? Tada kiekviena paskaita ir seminaras taptų svarbūs, nes per juos būtų galima užsidirbti dalį būsimo galutinio įvertinimo. Studentai būtų suinteresuoti nuolat, o ne tik savaitę prieš egzaminą, gilintis į discipliną ir, svarbiausia, būti paskaitos dalyviais, o ne tik pasyviais klausytojais. Dėstytojai, savo ruožtu, matydami ir vertindami studentų darbą viso semestro metu, galėtų pateikti objektyvesnį žinių įvertinimą, nei tai padarytų iš vieno vienintelio egzamino.

Dalis, ypač „daugiau pasaulio mačiusių“ Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų, šią sistemą praktikuoja. Norėtųsi, kad ta dalis augtų, viliantis, jog su ja mažėtų neteisingo studijų vertinimo problema ir daugiau mūsų nepasiektų statistika, kad 81 proc. apklaustų studentų yra susidūrę su neobjektyviu žinių vertinimu. Žinoma, egzaminų devalvavimas reikalautų didesnio tiek dėstytojų, tiek studentų pasiruošimo, nes kiekviena paskaita ar seminaras taptų maža dabartinio „didžiojo“ egzamino dalele. Baugina? Truputį. Bet geriau mažos baimės, nei viena didelė, sesijos vardu žinoma ir kartais loteriją primenanti.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą