Spalio mėnesio „Studentų eroje“ rašiau straipsnį apie saugumą studentų bendrabučiuose. Tada jų gyventojai skundėsi, kad administratoriai nelabai rūpinasi saugumu, o pastarieji vardijo, kokių priemonių imasi, kad tą saugumą užtikrintų bent jau bendrabučių viduje. Vaizdo stebėjimo kameros, naujos durys „it kalėjime“, budėtojai...

Pirma, kad ir kokias duris įrengtų bendrabučio administacija, kad ir kokias vaizdo stebėjimo kameras pastatytų, niekas negali apsaugoti nuo žmonių, kuriuos į bendrabutį atsiveda patys gyventojai. Man pačiai pasitikėjimas žmonėmis buvo užgožęs sveiką protą, todėl net ir nepažįstamus studentus, užmezgus pokalbį bendroje virtuvėje kepant blynus, atlapaširdiškai įsileisdavau į savo kambarį. Užeikit išgerti arbatos, pakalbėti apie studijas ar šiaip gyvenimą. Atrodė, juk visi tokie patys studentai, visi gyvename tarp tų pačių pelėsiais ir kerpėm apaugusių sienų. Vienybė, lygybė, brolybė. Todėl kai svečiams išėjus pastebėjau, jog nebėra mano mobiliojo telefono, nei aš, nei mano kambario draugės negalėjome patikėti, kad mus apvogė žmonės, kuriuos įsileidome pasitikėdamos.

Policijos komisariate pareigūnai griežtu tonu ant manęs burnojosi, jog ne jie, o mes patys turime saugoti savo daiktus. Buvo labai pikta, mintyse keiksnojau juos ir visą pasaulį. Tačiau kai atslūgo pyktis, supratau, kad iš tikrųjų pareigūnai buvo teisūs – „niekas kitas čia nekaltas, mergužėle, tu pati“. Aš pati įleidau nepažįstamus žmones į kambarį ir nė nekreipiau dėmesio, kur krypsta jų akys ir ar visi mano daiktai vis dar vietoje. Jokio įtarimo jie man nekėlė, nes atrodė tokie patys studentai, kokius sutinku važiuodama bendrabučio liftu ar vaikščiodama universiteto koridoriais. Bet kokiu atveju, esu kalta. Daugiau tai nepasikartos.

Antra, ką supratau, nemanyk, kad visi studentai šventi. Iš trijų vaikinų, kurie „susiorganizavo“ nugvelbti mano kuklius studentiškus turtus, vienas gyvena tame pačiame bendrabutyje. Taigi net jei administracija pastatytų prie įėjimo kalėjimo prižiūrėtojus, kurie patikrintų kiekvieno įeinačio  dokumentus, niekas negalėtų apsaugoti nuo ilgapirščių, gyvenančių galbūt už sienos.

Man tai buvo naudinga pamoka, jog pasitikėti žmonėmis labai svarbu, tačiau būti atsargiam dar svarbiau. Dėkoju visiems dievams, kad ši istorija baigėsi laimingai, nes vagišiai buvo arba visiški diletantai, arba absoliutūs kvailiai, todėl atgavau visus pavogtus daiktus. Už tai galiu būti dėkinga ir šiek tiek sau, nes mano šviesus protas pakišo mintį kitą dieną nueiti į vieno iš įtariamų vagišių kambarį pasikalbėti. Tiesą sakant, ir sąžinė šiek tiek griaužė, nes bijojau galbūt nekaltam žmogui visam gyvenimui uždėti štampą „vagis“. Išklausiusi jo tirados apie tai, kad nė neįsivaizduoja, kaip mano telefonas galėjo dingti iš kambario, užsiminiau, kad mano telefono aparatas jau užblokuotas, todėl jo niekam nepavyks parduoti. Po kelių valandų vaikinas pasibeldė į duris. Rankoje laikė mano telefoną ir paaiškino, kad rado jį savo kambaryje, nes, matyt, jo draugai, išeidami iš kambario, „netyčia“ pasiiėmė.

Ir nesvarbu, „tyčia“ ar „netyčia“, tačiau pamoką gavau. Ne bendrabučių administracija turi saugoti studentų turtą (žinoma, prisidėti turi ir jie), o jie patys.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą