Mano giliu įsitikinimu, žmogus, kuris nesinaudoja viešuoju transportu, nejaučia tikro gyvenimo skonio. Studentai pripažins – ne tik gana gerai jaučia skonį, bet ir kvapą: tiek savąjį, tiek svetimą: pradedant kvepalais, baigiant pagiriomis.

Štai, sėdi studentas X, kepurę užsitraukęs beveik iki akių, nosį įkišęs į konspektus. „Kala“ sintaksinių ryšių porūšius ir net nepajunta, kaip šalia jos atsiduria pagyvenusi moteris. Metęs trumpą žvilgsnį, jis užfiksuoja: ponia apyjaunė – storu makiažo sluoksniu padengtas veidas, rusvi kailinukai, skrybėlaitė. Vis dėlto šioji toli gražu neatrodo pasijutusi laiminga palaikyta jauna: iš pradžių ant studento krenta žaibuojantis žvilgsnis, ji ima trypčioti vietoje, galiausiai užmina jam ant kojos: susiprask, nevidone! O šis nė nereaguoja, sėdi beveik nekeisdamas kūno padėties.

Ponia mintyse tūžta: kokia nevykusi priedanga – konspektai, knygos, sąsiuviniai! Taip akivaizdžiai apsimeta moksliuku, kad galėtų neva nepastebėti aplink besiburiuojančių žilagalvių... Staiga X susimeta į kuprinę lapus ir atsistoja. Ponia nebeišlaiko. Prasiveržia per tris stoteles sukauptas pyktis: – Sėdėjo visą kelią, matai, skaitė! Ui, nedorėlis, kiaulė tikras, ui negaliu! – aidi visas troleibusas.

Studentas X, nors, matyti, pasipiktina pagyvenusios moters skardžiu barimu, neprataria nė žodžio, tik išrausta ir įtemptai žiūri į troleibuso duris lyg baisiai nekantraudamas, kada jas (po velnių) atidarys.

Kitas atvejis nutiko šių eilučių autorei. Kovo 11–osios proga važiavau namo aplankyti tėvų. Antru troleibusu dardu į stotį. Šalia kojų pasidedu didžiulį lagaminą, sėdžiu prie lango, kontempliuoju... Vienoje stotelėje įlipa šventiškai pasipuošusių pagyvenusių moteriškių kompanija. Viena jų, su lapės kailiu ant kaklo, atsistoja prie mano kaimyno. Šis sėdi klausydamasis savo MP3 ir abejingai žvelgdamas į tolį. Metu į jį reikšmingą žvilgsnį, bet tas nesusipratėlis net nemano užleisti vietos. Tenka pasiūlyti savąją, nelabai patogią. Moteriškė šiaip ne taip perlipa lagaminą ir įsirango į mano vietą. Vos atsisėdusi, ji pajunta, kad kojos į jį remiasi. Pasimuisčiusi, įsakmiai taria: „Gal gali patraukti tašę?“,

„Kur patraukti? Čia nėra vietos.“ „Tai va ten (rodo pirštu į grindų plotelį netoli durų)“, „Nejaugi Jums tas lagaminas taip trukdo?“ Moteriškė susimąsto ir po nosim burbteli: „Ai, tiek jau to, gi užleidai vietą.“

Už poros stotelių ji išlipo.

Tokių pavyzdžių daug. Jei kas nors netingėtų, galėtų kokią „Antro troleibuso kroniką“ parašyt... Ir galėtume ją skaityti važiuodami troleibusu į paskaitas. Kaip priedangą...

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą