Kiek Lietuvos universitetų yra šimto pasaulio geriausiųjų sąraše? Nė vieno. O penkių šimtų? Irgi nė vieno... Prieš imantis aukštojo mokslo pertvarkos, tokie klausimai ir atsakymai tapo svariais argumentais, esą įrodančiais, kad būtina pradėti reformas. Bijau, kad ir po kelerių metų, užduodami tuos pačius klausimus, sulauksime tokių pačių neigiamų atsakymų.

Ar iš tikrųjų didelė tragedija, kad nė vienas Lietuvos universitetas nepatenka į geriausiųjų šimtuką? Kiekvienas norėtume studijuoti ar dirbti geriausiuose pasaulio universitetuose, bet pirmiausia turėtume žinoti, kiek tai kainuoja. Pasaulinio lygio universiteto išlaikymui per metus reikia bent 5-6 milijardų litų – maždaug trečdalio pernykščio Lietuvos nacionalinio biudžeto. Kada mūsų aukštasis mokslas turės tokius išteklius?

Tiesa, ne viską lemia pinigai. Svarbiausių dalykų (beje, ir išminties) nenusipirksi. Pirmiausia nereikėtų Lietuvos universitetams kelti nepasiekiamų tikslų. Nesistebime, kodėl nė vienos Lietuvos bendrovės nėra tarp šimto ar tūkstančio pasaulio geriausių. Nepamirškime, kad kiekviena iš penkiasdešimties Jungtinių Amerikos valstijų siekia turėti bent vieną savo universitetą tarp geriausiųjų, to nori kiekviena iš šešiolikos Vokietijos federacijos žemių, prisiminkime Japoniją, Britaniją, Prancūziją, gerą dešimtį turtingų mažųjų Europos valstybių. Lietuvai vietos čia dar teks ilgai ieškoti.

Nereiktų pamiršti, kad bet koks reitingų matavimas yra labai painus dalykas. Rikiuodami ir klasifikuodami visada galime labai daug ką pasakyti, o kartu ir labai daug ką paslėpti, tačiau retai sugebame atsakyti į svarbiausią klausimą – kiek tas ar anas universitetas vykdo svarbiausiąją misiją – tarnauja savo bendruomenei ir jos poreikiams. Toks turėtų būti Lietuvos aukštųjų mokyklų vertinimo kriterijus.

Nesinorėtų visiškai neigti reitingų, bet nepamirškime, kad obuolių nedera lyginti su apelsinais – šiedu vaisiai visada bus skirtingi. Lietuvoje daugiausiai naudos turėtume lygindami ne skirtingas mokyklas, bet studijų programas, ko dabar praktiškai nedarome. Tai būtų vertingas orientyras ir ketinantiems studijuoti, ir dėstantiems. Galbūt tik taip išsivaduotume iš minties, kad visų ekonomistų rengimą reikia sutelkti vienoje aukštojoje mokykloje, teisininkų – kitoje, ir t.t. Bet kokios monopolijos yra tiesiausias kelias į sąstingį ir degradavimą.

Pasaulio ūkio krizė daug ko išmokė. Nepamirškime: nemažai kas nukentėjo investuodamas į vertybinius popierius, kuriuos garsiausios finansų reitingavimo agentūros vertino aukščiausiais balais. O juk tie patys žmonės ir vertino riziką, ir siūlė pirkti. Visi esame pasiilgę objektyvaus vertinimo – ir egzaminuojant, ir reitinguojant. O tai nelengvas uždavinys – galima padaryti lemtingų klaidų. Neseniai Vokietijos kanclerė Angela Merkel prisipažino prieš du dešimtmečius bandžiusi patekti į ką tik susivienijusios Vokietijos valstybės tarnybą. Konkurso komisija nusprendė jos nepriimti – ji neatitiko darbui su žmonėmis keliamų reikalavimų.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą