Skirtingai nuo praeitos konferencijos, šioje nebuvo vieno ypatingo tokio svečio kaip Jonathanas Robinsonas, bet užtat buvo net trys pranešėjai iš Lietuvos, kurie pasakojo apie sėkmingus socialinio verslumo pavyzdžius. Pati konferencija prasidėjo nuo socialinio verslo plano konkurso paskelbimo apie kurį plačiau galite paskaityti http://www.aiesec.lt/lt/ism/konkursas. Pranešimų estafetę pradėjo vienas iš „Investuok Lietuvoje“ organizacijos atstovų Justinas Pagirys. Jis savo pristatyme labiausiai akcentavo socialinių verslininkų rolę kaip tam tikrų ribų tarp viešojo sektoriaus, privataus verslo ir pilietinės visuomenės, naikintojus. Tai reiškia, jog socialiniui verslininkui tampa svarbu ne tik jo verslo sėkmė, bet ir jo vykdomos veiklos poveikis socialinei aplinkai bei visuomenei. Todėl pirmiausia jis koncentruojasi į žmones ir jų nuomonę, kad savo veikla nepakenktų visuomenei bei pasiektų užsibrėžtą socialinį tikslą.

Socialinio verslumo pavyzdžių nemažai yra ir Lietuvoje

Tolesnė konferencijos dalis buvo sutelkta į konkrečius socialinio verslumo pavyzdžius. Estafetę perėmęs Mindaugas Danys, Socialinės ir ekonominės plėtros centro vadovas, pateikė nemažai tiek tarptautinių, tiek lietuviškų socialinio verslumo pavyzdžių bei nuorodų, kur galima surasti paramos tavo socialinėms idėjoms: www.manodrabuziai.lt, Sėkmės mokykla, Kitas variantas, aukok.lt, bičių laikymas ir auginimas mieste, www.ashoka.org ir daugelis kitų.  Kita pranešėja, Erika Lastovskytė, papasakojo apie su kolege įkurtą  lietuvišką labdaros krautuvę – NOT A SHOP, kurios visas pelnas skiriamas socialinės atskirties grupių kūrybiškumui ir verslumui skatinti, formuoti socialinius įgūdžius bei auginti jų socialinį kapitalą. Plačiau apie ją galite sužinoti tinklapyje http://www.notashop.lt/ .

Kaip pagerinti medicinos paslaugų prieinamumą?

Be pranešėjų iš Lietuvos, renginyje apsilankė ir svečias iš Indijos – dr. Rajatas Rana. Jis kalbėjo apie konkretų socialinio verslo pavyzdį savo šalyje.  Indijoje yra nemažai problemų su medicinos paslaugų prieinamumu mažiau apgyvendintose teritorijose. Todėl kai kurie Indijos medikai nusprendė tapti savanoriais ir vykdyti tam tikras laikinas ligonines  regioniuose, kuriuose sveikatos apsaugos padėtis yra blogiausia. Tokios laikinos ligoninės yra įsteigiamos 2–7 dienoms vienoje vietoje. Per tą laiką savanoriai medicinos darbuotojai patikrina visus to miestelio gyventojus bei parūpina jiems reikalingus medikamentus. Kartais tokios laikinos ligoninės įsikuria gamtos stichijų nuniokotose vietovėse.  Gali kilti klausimas, iš kur gi yra gaunamas finansavimas tokiai veiklai? Viskas labai paprasta. Kita organizacija yra įkurta specialiai siekiant pritraukti rėmėjus, paramos tiekėjus, tokioms panašioms veikloms. Ir ši programa nėra vienintelė, kurią finansuoja ta organizacija.  Ji specializuojasi vien tik finansų pritraukimo srityje ir taip užtikrina tokių socialinių programų įgyvendinimą. Taigi, šis Indijos pavyzdys galėtų įkvėpti perkelti kai kuriuos principus ir į mūsų valstybę.