Tranzavimas – vienas pavojingiausių, tačiau vienas įdomiausių keliavimo būdų. Tranzuoti nieko nekainuoja, tiesiog pakeli pirštą ir lauki, kol pravažiuojančios mašinos tave paims. Smagu? Pavojinga? O ką daryti, jei nori aplankyti užsienio šalis, bet neturi pakankamai pinigų kelionei? Tranzuoti? Nežinau, kaip Jūs, mielieji mūsų skaitytojai, tačiau mano kalbinta pašnekovė Laima taip ir padarė.

Kada tranzavai pirmą kartą?

Tranzuoti pradėjau nuo 14-os metų, pirma kelionė buvo nuo Mažeikių iki Rietavo, tada važiavau į skautų stovyklą. Apie pirmą tranzavimą nieko iš pat pradžių nežinojau, viskas vyko ekspromtu. Vėliau tranzavau po Lietuvą: Vilnių, Kauną, į įvairius renginius, pas draugus, na, ir kai gerai sekasi, norisi kažką daryti toliau.

Kodėl ir kaip sugalvojai tranzuoti?

Kai tranzuoji, nori vis daugiau. Mokykloje mokiausi vokiečių kalbą, kurią dabar ir studijuoju. Daug mano klasiokų tą vasarą važiavo į Vokietiją, tai sumaniau ir aš. Žinoma, reikėjo pinigų bei susirasti kelionės draugą. Pusę metų prieš kelionę mano draugas Airidas sutiko su manimi kartu tranzuoti. Kelionei nusipirkome žemėlapius bei prieš pačią kelionę – reikalingiausius daiktus.

Koks buvo kelionės tikslas?

Pamatyti Vokietiją, išgirsti tikrąją vokiečių kalbą, išbandyti save tranzuojant bei gerai praleisti dvi vasaros savaites.

Kur ir kiek laiko esi tranzavusi?

Po metų, kai keliavau po Vokietiją, skridau į Belgiją. Su drauge pradėjome tranzavimą po šią šalį ir Olandiją. Skrendant į Belgiją kelionė kainavo pigiau, nes skridau pigiais skrydžiais ir, žinoma, susitaupė daug jėgų, kurias būčiau išnaudojusi tranzuodama iki Belgijos.

Kokia buvo mamos reakcija į kelionę?

Mamai pasakiau prieš pusę metų, kai susiradau su kuo tranzuoti. Mama su šypsena sutiko. Nebuvo jokių priekaištų ar galvos „užimų“. Vėliau kartais apie tai užsimindavau. Kai kokius 3 mėnesius prieš kelionę nusipirkau žemėlapį, mama su ironiška šypsenėle dar kartais pasakydavo: „gerai, gerai, tranzuok“, tačiau savaitę prieš kelionę ji jau šiek tiek sunerimo. Susitariau su mama, kad kasdien jai parašysiu po sms žinutę apie tai, kaip mums sekasi. Mama man nuolat sakydavo, kad jei ji man neleis tranzuoti, tai vis tiek aš ištranzuosiu, todėl geriau, kad aš jai viską pasakyčiau. Taigi, dieną po Joninių, 8 valandą ryto, su Airidu ištranzavome.

Kas kelionėse paliko didžiausia įspūdį?

Didžiausią įspūdį paliko žmonių gerumas, nemaniau, kad taip greitai paims tranzuojančius žmones bei kad taip maloniai bendraus. Didelis pliusas buvo tas, kad kalbėjome vokiškai, todėl iš žmonių labai daug ką sužinojome. Jų gerumo dėka buvo suteikta galimybė tiek daug pamatyti.

Kodėl verta tranzuoti?

Todėl, kad iki šiol man dar nieko blogo neįvyko, kai kitiems žmonėms yra įvykę įvairiausių incidentų. Tranzuotojas turi teisę pasirinkti „saugius“ vairuotojus. Pirma, toks keliavimo būdas geras todėl, kad taip taupomi pinigai, susitinkama su daugybe nuostabių žmonių, daug ko išmokstama iš jų. Tranzuodamas žmogus tau padeda, bet tu padedi ir jam, nes jam dažnai būna nuobodu važiuoti vienam ilgas distancijas. Sustoja tie, kurie nori bendrauti, arba žmonės, kurie patys jaunystėje tranzuodavo.

Kaip pasiruošti tranzavimui?

Apgalvoti visą kelionę, kiek pinigų turi, kiek laiko užtruks ir panašiai. Svarbiausia planavimas. Reikia turėti kuprinę ir pasiimti tik pačius svarbiausius daiktus bei atsirinkti rūbus skirtingiems orams. Taip pat reikia pasiimti gerus ir patogius batus, o dar geriau turėti dvi poras. Gerai būtų turėti dujų balionėlį, nes atsargumas gėdos nedaro.

Tranzavimas Lietuvoje ir užsienyje – kokie pagrindiniai skirtumai?

Kelių skirtumas, nes greitkeliais Vokietijoje yra greičiau važiuoti. Viena mašina Vokietijoje važiavome 240 km/h. Vokietijoje niekas nesityčioja iš tranzuotojų, o Lietuvoje atvirkščiai – labai mėgstama pasityčioti, parodyti kokį nepadorų ženklą, pagąsdinti važiuojant tiesiai į tave. Vokietijoje tokių dalykų nebuvo ir ten dažniau nei Lietuvoje sustoja moterys.

Ką pasiūlytum žmonėms, kurie nori tranzuoti, bet bijo?

Jei bijai – netranzuok. Nebent turi labai užtikrintą tranzavimo partnerį. Bet jei turi galimybę netranzuoti, tai netranzuok.

Kokie tavo artimiausi planai?

Prancūzija. Šiemet turėjau tranzuoti po Prancūziją, bet iškilo nesklandumų, todėl negalėjau išvažiuoti.

Dosjė:

• Laima, vokiečių filologijos studentė.
• Amžius: 20 metų.
• Tranzavimas: 2009 metų vasarą, po Vokietiją.
• Veikla: skautavimas, keliavimas, darbas bei mokslai.
• Apie save: esu jaunas aktyvus žmogus. Daug ką darau neapgalvotai ir impulsyviai, tačiau viskas, ką iki šiol dariau, pasiteisino. Turiu daug tikslų ir dažniausiai tai, ką nusprendžiu padaryti, padarau. Taip buvo ir su tranzavimu.

Kelionė Lietuva–Vokietija–Lietuva arba trisdešimt šešios vežančios mašinos

Į kelionę kiekvienas pasiėmėme po kuprinę ir miegmaišį. Kelionę pradėjome Šiauliuose. Ji prasidėjo labai greitai, nes tranzuojant prie Šiaulių mus greitai paėmė. Labiausiai bijojome Lenkijos, nes tai – mirties taškas, tačiau ten mums labai pasisekė. Kai stovėjome prie Lietuvos ir Lenkijos sienos, mus paėmė verslininkas lenkas, kuris tą dieną buvo gana piktas ir liūdnas. Jis gerai kalbėjo anglų kalba, kas lenkams nebūdinga. Kadangi jis gyveno kitame Lenkijos gale (prie Vroclovo), tai mums šis kelias buvo truputėlį nepatogus, nes jis ėjo Čekijos sienos link. Nusprendėme, kad važiuosime kitu keliu. Važiuodami su šiuo vairuotoju gerai praleidome laiką ir jam pačiam pataisėme nuotaiką. Tačiau kokia kelionė be nuotykių? Mes pasiklydome Lenkijoje. Vroclove atsidūrėme tik 2 valandą nakties, todėl vairuotojas pasakė, kad jis negali mūsų taip palikti. Jis nuvežė mus už Vroclovo ir ten nupirko nakvynę viešbutyje, už kurią jis sumokėjo. Kitą rytą tranzavome į Berlyną...

12 valandą jau buvome prie Berlyno. Iš pradžių į jį nevažiavome, nes norėjome kažkur pasidėti daiktus, kad kitą dieną galėtume normaliai aplankyti pačią Vokietijos sostinę. Pasilikome Oranienburge, kur tą naktį turėjome nakvoti pas Airido šeimos draugus. Oranienburge pravaikščiojome visą dieną. Kitą dieną patraukėme į Berlyną, kuriame apžiūrėjome miesto įžymybes: žydų memorealą, Berlyno sieną, Reichstagą ir t. t. Vakare grįžome vėl į Oranienburgą, o kitą dieną pasiėmę daiktus ištranzavote prie Šiaurės jūros. Tranzuojant iki jūros geriausias įvykis buvo tai, kad mus pavėžėti sustojo fizikos mokytojas, su kuriuo visą kelią labai linksmai prakalbėjome, o kelionės pabaigoje jis mums davė pinigų, kurių mes neėmėme. Tada jis mums pasakė, kad jis mokytojas, o mes mokiniai, jis uždirba pinigus ir mes dėl to privalome iš jo juos paimti.

Prie Šiaurės jūros nutranzavome vakare, todėl nebesiieškojome jokios nakvynės, miegojome miegmaišiuose po atviru dangumi prie Šiaurės jūros. Kitą rytą ėjome apžiūrėti jūros, kurios nebuvo. Keista, ar ne? Kalbėjome su vietiniais, kad būna momentų, kada Šiaurės jūra tiesiog būna atsitraukusi. Taigi mes faktiškai jos nepamatėme. Tai buvo be galo įdomu, nes jūra teoriškai yra, bet faktiškai – ne. Vėliau pasidomėjome, kad dar kokį mėnesį jos ten nebuvo. Beje, ten gyvena labai malonūs vietiniai gyventojai, kurie su mumis sveikindavosi, valgant sakydavo „skanaus“ ir panašiai.

Airidas turėjo didžiulį tikslą – pabuvoti Haide parke. Tai didelis atrakcionų parkas. Jis yra pačios Vokietijos viduryje, todėl po „pamatytos“ Šiaurės jūros, mes išvykome į šį atrakcionų parką. Kai iki parko liko apie 50 kilometrų, mus paėmė viena moteris, kuri buvo Amerikos vokietė. Jos namai buvo 10 kilometrų nuo parko. Ji mūsų pasiteiravo, ar turime kur nakvoti. Ji nuomojo butus, todėl pasiūlė mums nemokamai apsigyventi viename jos bute, kuris tuo metu buvo tuščias. Taigi mes su malonumu priėmėme jos pasiūlymą. Tą vakarą vaikščiojome po miestelį, kuriame buvome apsistoję (Šneverdingene). Kitą rytą ištranzavome iki parko, kuriame prabuvome praktiškai visą dieną. Ten nuostabiai praleidome laiką: važiavome vienu atrakcionu, kuris yra mediniais bėgiais, o jo vieno kalniuko krytis 61 laipsnis. Prieš įeinant į atrakcionų parką mums vėl pasisekė. Prie parko sutiktos merginos davė bilietuką, kuris buvo „du už vieno kainą“. Taigi tą vakarą, po dienos parke, už sutaupytus pinigus išsinuomojome vietą camping‘e, kur pirmą kartą kelionės metu pasistatėme palapinę.

Kitą dieną ištranzavome Niurnbergo link. Mus paėmė pora, kuri kalbėjo ispaniškai. Kurį laiką pakalbėję tarpusavyje mums pasakė, kad jie neturi ką veikti ir važiuos į Ambergą kartu su mumis. Taigi, mes padėjome jiems sugalvoti ką veikti. (juokiasi) Amberge nakvojome kelias naktis. Pirmąjį vakarą ramiai praleidome su Airido giminaičiais, o antrąjį – Niurbernge. Kitą dieną važinėjome po miškus dviračiais netoli Ambergo. Buvome suplanavę, kad norime nuvykti į kalnus. Airido giminaičiai nusprendė važiuoti kartu su mumis mašina. Važiavome link Miuncheno, bet tą dieną labai lijo, todėl Airido dėdė Štefanas kirto Austrijos sieną ir atsidūrėme Šiaurės Italijoje. Ten praleidome tris dienas. Buvome kalnų ežero camping‘e. Po pasibuvimo jame, išsiruošėme važiuoti namo, atgal į Lietuvą. Turėjome idėją važiuoti namo per Čekiją, bet nusprendėme, kad neturime daug laiko ir vis tiek nesuspėsime jos apžiūrėti. Visa kelionė namo buvo gera, tik „pastrigome“ prie Varšuvos, kurioje iškėlę nykščius prastovėjome apie 2 valandas.

Per visą kelionę išleidau apie 300 Lt, daug pamačiau, turėjau geras nakvynės vietas bei tada pradėjau galvoti apie kitos vasaros kelionę. Po šios kelionės liko labai geri įspūdžiai ir džiaugiuosi, kad viskas baigėsi gerai.

Komentarai

Kalea

0

 

 

Your story was rlaely informative, thanks!

Antradienis 14 vasario 2012, 14:58

Rašyti atsakymą

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą

Atšaukti

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą