„Couch Surfing“ (CS) – tarptautinis internetinis svetingumo projektas. Jo veikimo principas yra labai paprastas – dalyviai gali apsistoti pas kitus dalyvius arba juos priimti savo namuose. Mokestis už nakvynę dažniausiai neimamas, nebent šeimininkai turi tokį reikalavimą. Taigi išlaidos kelionei yra gerokai sumažinamos, o jeigu keliausite autostopu, pinigus leisti reikės tik pramogoms ir maistui. 

Užsiregistravęs www.couchsurfing. com žmogus gali siųsti užklausimus dėl apgyvendinimo bei pats nurodo ar siūlo nakvynę savo namuose. Vartotojo profilis (informacija apie dalyvį) turėtų būti užpildytas kuo nuoširdžiau ir detaliau, kad žmonėms būtų lengviau rinktis apsistojimo vietą. 

Šio projekto sumanytojas – amerikietis Casey Fentonas. Projektas pradėtas plėtoti 2000 metais. Šiuo metu CS portale yra užsiregistravę beveik 1,5 mln. dalyvių, iš jų 2655 lietuviai. CS privalumas ne tik nemokama nakvynė. Projekto tikslai yra labai platūs: skatinti kultūrinius mainus, vienyti įvairiose pasaulio vietose gyvenančius žmones, kurti vieningesnį pasaulį. „CS duoda laisvę keliauti, daugiau galimybių išvažiuoti, susitikti su kitokiais žmonėmis – ne su turistais, bet su keliautojais. Šie žmonės kitokie, nei tie, kuriuos sutinki gatvėje. Jie šimtus kartų įdomesni,“ – pasakoja Rūta Balčiūnaitytė, CS nare tapusi 2007 metais. 

Susižavėjusi CS Rūta netrukus po įstojimo į projektą tapo CS ambasadore Vilniuje: „Ambasadorius – tai kaip mažas informacijos centras. Žmonės atsiunčia klausimus: kas yra tas CS, kaip įsijungti į veiklą, kaip paprašyti žmonių, kad apnakvindytų. Pavyzdžiui, viena panelė parašė, jog nori apsistoti pas merginą, kuri būtų vegetarė ir studijuotų Vilniaus universitete. Pasitaiko visokių įdomių prašymų“. Lietuvoje ambasadorius turi Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos miestai.

 

 

R. Balčiūnaitytė teigia, kad Lietuvoje daugeliui žmonių ši veikla įtartina. „Žmonės tau daro paslaugą – jie tave apgyvendina savo namuose. Tai lietuviams yra nelabai suprantama. Jiems internetas – vien tik iškrypėliai ir maniakai. O užsienyje internetas asocijuojasi su draugais,“ – apie skirtingus požiūrius pasakoja Rūta. 

Mergina neneigia, kad pasitaiko visokių situacijų, taigi renkantis žmogų, pas kurį norėtum apsistoti, reikia gerai išnagrinėti jo profilį internete. Mergina pataria peržiūrėti nuotraukas, perskaityti visą informaciją: hobiai, laisvalaikis, klausoma muzika, skaitomos knygos. Taip pat reikia paskaitinėti atsiliepimus žmonių, kurie jau svečiavosi pas tą asmenį – tai leidžia užsitikrinti saugumą, susidaryti įspūdį apie žmogų. 

Žinoma, kartais pasitaiko nesusipratimų ir sutartos nakvynės vietos negauni. Rūtai taip pat yra tekę nakvoti ne sutartoje vietoje, o palapinėje, tačiau, pasak merginos, tokie atvejai labai reti. Dažniausiai žmonės būna geranoriški ir išpildo pažadus net su kaupu – ne tik apgyvendina, bet ir aprodo miestą, pataria ką geriausia nuveikti: „Pamatai visai kitokią šalį. Pavyzdžiui, kai buvau Ispanijoje, Barselonoje, ten gyvenantis vaikinas nusivedė į slaptą klubą, į kurį, kaip filmuose, reikėjo įeiti pro spintos duris. Tokio gyvenimo nepamatysi būdamas paprastu turistu.“

 

 

R. Balčiūnaitytė pasakoja, kad dauguma keliaujančių į Baltijos šalis apie Lietuvą atsiliepia gerai: „Dažniausiai įspūdingiausia pasirodo Estija ir Lietuva. Lietuvoje žavi Vilnius, Trakai, Nida, taip pat Klaipėda.“ 

Joris ir Toonas, studentai iš Belgijos, taip pat pabuvojo visose trijose šalyse. Aplankyti Lietuvą susigundė dėl labai paprastos priežasties – nei vienas čia dar nebuvo. Joris teigia, kad Lietuva – įdomi šalis: „Čia yra daug gražių vietų, ypač Vilnius. Beje, visos merginos labai gražios. Tačiau žmonės atrodo labai rimti, mažokai šypsosi”. 

Vaikinai teigia, kad CS yra puiki proga keliauti ir be šio projekto vargu ar būtų aplankę tiek daug šalių. „Keliaudamas su CS gyveni kartu su žmogumi, kuris šalyje gyvena nuo pat gimimo. Taip pamatai tikrąją šalį. Jei ne CS, nebūčiau tiek pamatęs, sužinojęs ir apkeliavęs. Nemėgstu viešbučių, o štai žmonių namuose visai kas kita,” – pasakoja Joris. 

Žmonėms, ieškantiems nakvynės, tenka išsiuntinėti daug prašymų. Su tuo susidūrė ir studentai iš Belgijos. Vienintelė į jų prašymą atsakė Ieva Bartkutė. CS narė pasakoja, kad priimti žmogų į savo namus yra didelė atsakomybė: „Priimdamas žmogų tu tarsi atlieki šalį reprezentuojantį vaidmenį. Įspūdis priklauso nuo to, kokią veiklą, kokią šalies pusę tu parodysi svečiams”. 

Antrame kurse studijuojanti mergina teigia, kad priimtas žmogus yra ne tik svečias: „Šią vasarą mano namuose buvo apsistojęs japonas ir taivanietis. Sužinojau labai daug apie jų kultūrą, papročius, gyvenimo būdą. Paprasčiausi dalykai, kaip nacionalinių patiekalų gaminimas, atskleidžia labai daug.“ Pasak merginos, tokios kelionės tarsi vykdo kultūrinius mainus, kurie daro žmogų tolerantišku, kosmopolitišku.

 

R. Balčiūnaitytė pasakoja, kad CS projekte sutikti žmonės yra visai kitokie. „Tik šiame projekte susipažinau su žymiu keliautoju Dainiumi Kinderiu. Jo kelionės, ypač po Afriką, yra nuostabios. Jis nuvažiavęs beveik 20 tūkstančių kilometrų per Afriką išleido vos 70 dolerių transportui,“ – su susižavėjimu pasakoja mergina. 

Rūta yra keliavusi į Prancūziją, Turkiją, Latviją, Ispaniją, Baltarusiją, Olandiją. Kelionės merginą žavi: „Įdomu pasimesti ir ženklais, tarptautiniais žodžiais susirasti kelią. Tos kelionės sustiprina savarankiškumą. Žmonės, kurių namuose apsistoji, labai retai atvažiuoja pasiimti į oro uostą. Jie tiesiog pasako adresą. Turi pats rasti kelią.“ 

„Kartais Dainius (D. Kinderis, – aut. past.) sako, kad aš ne keliauju, o tik važinėju. „Keliauti“ tikriesiems keliautojams yra šventas žodis. Jis reiškia kuprinę, nykštį priekyje ir buvimą kažkur ant kelio – ne Europoje“, – šypsosi R. Balčiūnaitytė. Mergina tikisi galbūt jau vasarą nuvykti į Afriką ir viską pamatyti savo akimis, o dabar džiaugiasi draugais Europoje ir galimybe keliauti čia. 

Mergina teigia, kad CS pasirinko dėl labai paprastos priežasties: „Man nepatinka suplanuotas laikas, kaip agentūrų kelionėse. Aš pati noriu nuspręsti, kada man važiuoti prie Eifelio bokšto, o ne laukti, kol man pasakys, jog antradienį turiu važiuoti prie Eifelio bokšto“.

 

 

Paprastam keliautojui, jeigu jis taupo pinigus, nemokama nakvynė yra privalumas. Tačiau iš tos nakvynės išplaukia ir tai, kad pamatai šalį visai kitaip – vietinių žmonių akimis. Kartais žmonės priimantys couch surfer‘ius negali keliauti, taigi atvažiuojantys žmonės jiems atneša pasaulį su savimi.

Aš buvau priėmęs pas save gyventi 500 žmonių. Kiekvienas žmogus yra nauja patirtis. Išmokau atskirti skirtingas kultūras, skirtingas šalis. Skirtingų, vienetinių, įdomių nuotykių būna su kiekvienu atvykusiuoju. Yra buvę svečių iš Latvijos, kurie vietoj to, kad nakvotų mano namuose, apsistojo Tuskulėnų žiedo viduryje. Jie ten pasistatė palapinę ir nakvojo. Aš ir pats esu daugybę kartų apsistojęs įvairiose pasaulio vietose, pavyzdžiui rūmuose Afrikoje. CS narius Afrikoje priima tik tie žmonės, kurie yra labai turtingi, nes arfrikiečiai gėdijasi, jeigu neturi parodyti ko nors gero.

 

Pradinė CS idėja buvo tokia: žmonės apsistoja užsienio šalyje, šeimininkai jiems padeda. Dabar tai gerokai pasikeitė – išaugo į tūsus. Man tai nepatinka. Dažnai CS daro narių susitikimus ir juose tiesiog prisigeria. Norėčiau, kad CS išlaikytų pirminę idėją, kad tai būtų ne vien nemokama nakvynė, bet ir skirtingų kultūrų susivienijimas.