Genialus tikrai ne, nes genialūs tie, kurie pirmyn per 100 metų numato. Nepriimu pavadinimu „genialus“, net ir ironiškai. Atvirai kalbant, jaunystėje buvau visai nekvailas berniokas. Būdamas maždaug 10 metų žinojau, kad tapsiu tarptautiniu žurnalistu. O tai buvo tamsiam Lietuvos kampely Širvintuose. Kodėl? Aš mačiau dirbantį žurnalistą Alfredą Astiką. Jis buvo tėvo pažįstamas, lankydavęsis pas mus, ir mačiau, kaip jis rašė. Man patiko stebėti, ką jis čia parašys pas mus prie lango sėdėdamas. Mane tai taip sužavėjo, kad nutariau, jog geresnės profesijos ir būti negali.

Esate apkeliavęs beveik visą pasaulį. Tai ko gi reikia, kad gyvenimas būtų svaiginantis?

Reikia padaryti tą gyvenimą svaiginančiu. Labai paprasta – aš neatsimenu savęs nuobodžiaujančio nei vieną akimirką. Jeigu laukiu pas stomatologą arba kur nors kitur, tai arba turiu ką skaityti, arba turiu apie ką galvoti. Už tai aš labai vertinu darbą, kurį dirbu televizijoje, nes kas savaitę reikia parengti po naują tekstą. Ir žinote, su kuo visada rungtyniauju? Su vienu žmogumi – su Algimantu Čekuoliu. Jeigu aš praėjusią savaitę parengiau gerą tekstą, tai kitą savaitę turiu parengti dar geresnį.

Ką manote apie savo profesiją?

Žurnalisto profesija gimininga kitai karinei profesijai – išminuotojo. Išminuotojas apsirinka tik vieną kartą – tada, kai mina sprogsta jo rankose. Žurnalistas irgi apsirinka tik vieną kartą – kada padaro klaidą. Ne tokią, kai apsirinka rašydamas pavardę, o tokią, kai neteisingai interpretuoja arba parengia silpną medžiagą publikavimui. Kadangi visada tenka rungtyniauti su pačiu savimi, visada galvoji, nerviniesi. Nors man jau beveik 78 metai, aš džiaugiuosi, kad vis dar dirbu televizijoje.

Buvote jauniausias visame M. Gorskio institute Maskvoje, net kai studijavote trečiame kurse. Ar nesijautėte silpniausias?

Aš buvau gana silpnas. Silpnas ne akademiniuose dalykuose, bet kūrybiniuose seminaruose, kuriuose dalyviai skaitė savo parašytus kūrinius. Būdamas septyniolikos metų, nelabai galėjau rašyti kaip kai kurie keturiasdešimtmečiai. Palyginus su kitais, tai, ką rašydavau aš, tebuvo vaikų „ple–ple–ple“. Aš augau pirmame, antrame, trečiame kursuose, bet augo ir tie vyresni žmonės. Jie vis tiek buvo ąžuolai, o aš krūmas, krūmelis mažas. Ir už tai nutariau, kad daugiau taip nebus. Tam, kad įgyčiau patirties, kurios neturi kiti, įstojau į jūreivystę. Po studijose Maskvoje įgyto nepilnavertiškumo komplekso aš buvau tarsi užtaisytas. Institutas įtempė man strėlę, o paskui kad šovė, tai iki šiol negaliu sustoti – užtaisas buvo labai galingas. Tai, kad įstojau į literatūrinį Maskvos institutą dešimčia metų per anksti, iki šiol buvo labiausiai mano saugoma paslaptis.

Iš tiesų atrodo, kad Jums nuolat sekėsi. Būtent Jūs būdavote išrenkamas darbui užsienyje, kas SSRS laikais buvo tikra retenybė. Ar Jūsų sėkmė slypi atkakliame darbe, ar mokėjime bendrauti su žmonėmis?

Niekur nesiseka savaime. Aš 5–6 kartus buvau mirties akivaizdoje. Pavyzdžiui, tokia situacija: skrendant lėktuvui, kuriame stebėjome ruonius virš ledų, pradėjo bėgti alyva iš vieno variklio. Ką tai reiškia? Kad suksis propeleriai, pasibaigs alyva ir užsidegs variklis. O net nutūpt negalėjo ant ledų, nes jie buvo sueižėję – kovo mėnesio ledai Baltojoje jūroje. Bet aš vis dar čia. Kadangi TSRS buvau inteligentų šeimos vaikas, visos aplinkybės buvo prieš mane. Bet atkaklumo dėka, kai likimas duoda smūgį, man iš džiaugsmo apsąla širdis: „o dabar aš duosiu atgal.“ Aš „daviau“ atgal už visą institutą. Už visus penkerius metus, kuomet buvau silpniausias. Nors tik ką išėjo tryliktoji mano knyga „Pokalbiai su Algimantu Čekuoliu“, jau atidaviau kitos knygos rankraštį į leidyklą. Kaip ji vadinsis? „Staigmenos ir kiti kasdieniški dalykai“. Ir jau turiu sukaupęs dalį teksto dar tolimesnei knygai. Kaip man sekėsi „prasimušti“ gyvenime? Tai dabar žiūrėkit:  dirbęs užsienyje, prieš tai dirbęs jūrininku, baigęs prestižinį literatūrinį institutą, galintis rašyti rusiškai taip, kaip savo gimtąja kalba... Jūs tokį priimtumėte į darbą? Va ir visa paslaptis.

Ar mėgstate fantazuoti? Svarstyti apie neįmanomus dalykus?

Taip, tai mano poilsis. Fantazuoju pabudęs naktį, per vadinamąją vilko valandą (ko gero žinote, kad tai švediškas terminas, reiškiantis paros metą tarp antros ir ketvirtos valandų ryto). Tuomet miršta ir gimsta daugiausiai žmonių. Tam, kad užmigčiau, fantazuoju apie tai, kas neįmanoma, bet tai labai intymus klausimas. Dabar suprantu, kad tai – tam tikra terapija man.

Internete apie Jus galima rasti linksmų pasakymų, pvz. „Čekuolio dėka, visos Lietuvos intelekto koeficiento vidurkis aukštesnis 20–čia punktų“. Kaip reaguojate į tokius komentarus?

Pirmuosius pusantrų metų skaičiau komentarus apie save, paskui supratau, kad tai labiau liečia tų autorių sąmoningumo galimybes, o ne mane. Jie rodo savo sąmojus draugams, o aš – tik pretekstas. Pavyzdžiui, buvo išleista atvirutė „Čekuolis, kaip Lietuvos Če Gevara“. Nesamonė, juk Ernestas Che Guevara pirma buvo satrapas, žiaurus, be pasigailėjimo žmones šaudęs žmogus, netgi maniakas tam tikra prasme. Antra – labai nekultūringas. Ministru tapo atsitiktinai: Fideliui Castrui planuojant, ką darys užėmęs sostinę, paklausė savo partizanų: „ar yra tarp jūsų ekonomistų?“. E. Che Guevarai pasigirdo, esą klausiama „ar yra tarp jūsų komunistų“. Jis pakėlė ranką, ir taip tapo Nacionalinio Banko valdytoju. Tą sužinojusi Che Guevaros šeima juokėsi už pilvų susiėmę, mat žinojo, kaip silpnai jam sekėsi matematikoje.

Jei jau prakalbote apie Che Guevarą – ar tiesa, kad Jums teko jį pažinti?

Kai mane iš bocmano padarė vertėju, E. Che Guevara jau buvo nušalintas iš pareigų. Man tekdavo versti jo kalbas po penkias valandas, Fidelio Castro – ir po septynias. Buvo ir kitų vertėjų, tačiau jie nedrįsdavo, mat aš gebėjau versti sinchroniškai, t.y. tuo pačiu metu ir greičiu. Tai taip nuvargindavo, kad vienos Kalbos pabaigoje sakinį „Tegyvuoja Kubos tarybinė draugystė“ išverčiau į lietuvių kalbą, o visi rusai ėmė ploti, mat manė, jog prabilau ispaniškai.

Nesivaikote turtų, nors su Jūsų išmintimi, tikrai galėtumėte tapti milijonieriumi. Kodėl?

Kad visiškai nesivaikau, nepasakyčiau. Man atrodo, kad turėti daug pinigų nėra gerai. Svarbiau jų siekti. Esu „vartęs“ pinigus. Pamenu, kada dirbau APN spaudos agentūros „Novosti“ biurui, jo mėnesiniai sąmatai siekdavo kelis milijonus litų. Bet su pratau, kad pinigai yra toks pats tuščias dalykas, kaip ir fantazijos. Valgyt turit? Apsirengti kuo turit? Stogas virš galvos yra? Neišsigalvokim sau nereikalingų poreikių.

Kaip manote, ar žmogaus talentas yra įgimtas, ar visko galima išmokti?

Visko galima išmokti, jei keli sau nepakeliamus uždavinius ir darai viską, kad jų pasiektum. Taip atsiranda talentas. Žinoma, jo užuomazgų yra pas kiekvieną. Jūs žinote, kad žmogus išnaudoja vos apie penkis procentus jo smegenų galios, bet galima juos viršyti maždaug puse procento. Tačiau ir tai yra labai daug. Tam būtinas nuolatinis progresas, reikia miklinti savo smegenis, lavintis. Levas Tolstojus pradėjo mokytis hebrajų kalbos būdamas septyniasdešimt dvejų metų, kadangi norėjo skaityti Senąjį Testamentą originalo kalba. Amžiaus ribų tobulėjimui nėra.

Ką galėtumėt patarti studentams, veržte besiveržiantiems iškilti gyvenime, tapti lyderiais?

Tegul veržiasi. Ir tegul bent tuos žodžius atsimena, kad laimė yra jų siekime. Visada laimė bėga mūsų priešakyje it vaivorykštė. O mes vejamės vejamės, bet pačiupinėti negalime. Tačiau didelis malonumas bėgti paskui ją, vytis. Kaip ir siekime sukurti kuo geresnę laidą, ar parašyti kuo įdomesnę knygą, kad ją skaitytų. Kai galop ją išleidi, porą minučių jauti laimę, o tada imi svarstyti, ką veiksi, ko sieksi toliau.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą