- Tai – bendravimas su partneriu. Kai šoki, pamiršti viską. Esi tu, tavo partnerė ir muzika. Visa kita tampa nebesvarbu.

 - Kelerių metų pradėjai mindyti parketą?

 - Pirmoje klasėje šokau tautinius šokius, nuo ketvirtos iki devintos klasės – pramoginius. Iš pradžių jie patiko, bet paskui pramoginiai šokiai tapo darbu. Kai repetuoji kiekvieną dieną, o savaitgaliais vyksti į varžybas – nieko nelaimi. Iškilo klausimas, kam visa tai, jei nesu vienas iš geriausių ir netapsiu mokytoju. Kai suvokiau, kad nebėra paties šokio linksmumo, o liko tik darbas – nusprendžiau mesti.

 - Tačiau tapai lindyhop‘o mokytoju. Kaip tai įvyko?

 - Pradėjus šokti lindyhop‘ą, mane po trijų ar keturių mėnesių iš naujokų grupės perkėlė į pažengusiųjų, kur visi turėjo jau metus patirties. Iš pradžių atsilikinėjau, bet paskui pavyko pasivyti. Po dvejų metų šokių mokytojas pasakė: „chebryte, aš nebeturiu tiek laiko ir jėgų“. O susidomėjimas šiuo šokiu augo, atsirado vis daugiau norinčiųjų, reikėjo daugiau pamokų daryti. Tada mokytojas paklausė, kas iš mūsų norėtų vesti pamokas. Aš ir dar viena mergina pirmieji sutikome jį pakeisti – taip prasidėjo mano kaip mokytojo karjera. Pirmi metai, o ypač pirmieji mėnesiai, buvo labai sunkūs. Atrodo, tu šoki vos geriau už tuos, kuriuos mokai. Iš pradžių ir rankos, ir kojos drebėdavo, nežinodavau, ką sakyti. Vienos valandos pamoka man tęsdavosi amžinybę. Paskui viskas stabilizavosi.

 - Koks yra lindyhop‘as? Pabandyk apibūdinti.

 - Pirmiausia – muzika. Negali lindyhop‘ o šokti pagal kokią, pavyzdžiui, funk stiliaus muziką. Kūnas nenori taip judėt – jausi ritmą, bet nejudėsi pagal muziką. Dėl to ritmas visą laiką yra kūne, tu klausaisi muzikos, ir atsiranda žingsneliai. Iš pradžių po vieną, lėtai, paskui supranti, kad gali vesti kitą žmogų, atitinkamai vesdamas jo kūną. Taip po truputį viskas plečiasi. Atsiranda daugiau judesio: laikai tai už vienos rankos, tai už kitos, už peties ar nugaros. Svarbiausia, kad kūnas judėtų pagal muziką ir poroje būtų ryšys.

 - Rugsėjo 7 dieną tavo ir šokių partnerės Eglės Regelskis pastangomis duris atvėrė „Hoppers‘ dance studio“ – iš kur ši idėja?

 - Pernai su Egle mokytojavome „šokiai.lt“ ir nuo vienos lindyhop‘o grupės išsiplėtėme iki keturių. Porą metų nuosava studija, kaip vieta, kur būtų galima mokyti, ateiti pašokti, pabendrauti ar net vakarėlius organizuoti, tebuvo svajonė. Pavasarį pamatėme, kad galėtumėme tai padaryti – turėjome pakankamai mokinių. Tad svarstėme galimybes, skaičiavome, kad viskas pavyktų. Juk reikia ir duoną valgyti (juokiasi). Manau, kad viskas eina teigiama kryptimi. Šokėjų daug, tie, kurie lanko nuo anksčiau – tobulėja. Aš ir pats kaip mokytojas tobulėju. Matau, kaip tie naujokai, kurie ateina šokti, daug greičiau visko mokosi ir viską iš karto daro teisingiau. Malonu matyti, kaip žmonės džiaugiasi. Vietoje to, kad eitų per barus ar sėdėtų namuose – jie gali ateiti čia ir šokti.

 - Kartu su trupe dalyvavote projekto „Lietuvos talentai“ atrankoje ir buvote teigiamai įvertinti komisijos – gavote tris „Taip“. Koks jausmas šokti visai Lietuvai ?

 - Visada smagu šokti stebint kitiems žmonėms, bet tada sunkiausia improvizuoti – bijai suklysti. Šokti prieš visą Lietuvą buvo šiek tiek baisu. Kameros, komisija daro savo. Tada nesijautėme labai tvirtai, buvome išalkę, nes reikėjo laukti penkias valandas ir niekas nedavė pertraukos pavalgyti. Sušokome taip, kaip sušokome. Dabar ruošiamės daugiau. Dalyvausime pusfinalyje gruodžio 13 dieną. Statome naują choreografiją, kad visko būtų daug daugiau, atrodytų įspūdingiau. Mūsų tikslas – finalas.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą