Susėdę prie garuojančios arbatos puodelio, besijuokdami ir susimąstydami, su Giedriumi po truputį pradėjome kalbėtis apie teatrą, televiziją, gyvenimo kuriozus, stiprybės suteikiančias akimirkas.Vaikystėje norėjęs tapti jūreiviu, iš Klaipėdos kilęs vaikinas galiausiai pasuko aktorystės keliu. Dabar jis yra pažįstamas tiek televizijos žiūrovams (nemeluokite, kad nematėte „Dar pažiūrėsim“!), tiek teatro svečiams.

Ar turite savo svajonių vaidmenį?
Niekada apie tai nemąsčiau (nutyla). Gal Pinokį žudiką (juokiasi). Šiaip norėčiau sukurti kokį vaidmenį vaikams, nes jiems sunkiausia vaidinti, jie nemoka meluoti: jei jiems patinka – tai patinka, jei ne – ne. Man kiekvienas vaidmuo yra kažkuo ypatingas, savitas. O „svajonių vaidmenys“ yra kiek kvailoka. Negi žmogus, suvaidinęs savo trokštą vaidmenį, meta teatrą? Ne, jis dirba toliau ir kuria vis iš naujo.

Esate sakęs, kad viską, ką žmogus susikuria, galima prarasti per kelias akimirkas. Bet taip pat yra ir su populiarumu: jis ateina ir praeina, nebijote to?
Nebijau, nes aš populiarumo nesiekiu – jei to norėčiau visai kitaip elgčiausi. Dirbau teatre, buvau savam būry žinomas, filmavausi seriale, su „chebra“ sugalvojom daryt laidą. O tie visi žurnalai, renkantys mano nuotraukas, „otkutiūras“ – tai nėra pergalė. Tikra pergalė, aš manau, – pavyzdžiui, kai nuvažiuojam į Romos Karališkąjį teatrą, esantį pačiame Romos centre, į jį ateina pasaulinės žvaigždės ir žiūri, kaip vaidinu. Tai yra pasiekimas. Kai buvom Pietų Korėjoje, pasižiūriu – ant dangoraižio kabo mano nuotrauka pusės pastato dydžio. Apima toks keistas ir malonus jausmas, kad neįmanoma to apibūdinti. O ar bijau, kad praeis tas vadinamasis populiarumas – tiesiog apie tai niekada negalvojau.

Galbūt norėtumėte gyventi ir dirbti užsienyje nuolatos?

Norėčiau. Būtų pasiūlymų – važiuočiau. Bet visam laikui Lietuvos tikrai nepalikčiau, Klaipėda – mano miestas, vis tiek ten grįžčiau kada nors. Būtų įdomu įsilieti į visiškai kitokią aplinką, pamatyti, kaip ten, kažkur, žmonės elgiasi ir gyvena. Dabar galvoju pas brolį į Švediją išvažiuot dviem savaitėm – padažyt (juokiasi). Ne dėl pinigų, o šiaip, smegenims labai gerai į kitą veiklą pasinerti. Tiesiog dažai ir nieko negalvoji. Žinai, kad 17 val. baigsi darbą ir galėsi nieko neveikt. Su spektakliais yra visai kitaip – jei vakare pasirodymas, jau nuo ryto apie tai galvoju, kartojuosi, ruošiuosi. Tada vakare būna pats vaidinimas, o po jo vėl mąstai, kas buvo atlikta gerai, kas blogai. Jei darbas vyksta televizijoje, tai vėl būna lėkimas, scenarijų skaitymas, filmavimas. Tarsi uždaras ratas.

Nepaisant to, „uždaras ratas“ vis tiek verčia judėti į priekį?
Didelis nepasitenkinimas savimi yra mano gyvenimo variklis. Aš nepatenkintas tuo, ko neturiu, tuo, ko nepadariau. Tai verčia mane veikti, stengtis siekti vis daugiau, darbą atlikti kokybiškiau. Ir man tai labai patinka.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą