Sekmadienis, 2012 vasario 05
Jūs esate: Pradžia Naujienos Pramogų žinios Laikraščio pramogos Giedrius Savickas - ir kaimietukas, ir Romeo
Giedrius Savickas - ir kaimietukas, ir Romeo PDF Spausdinti Email
Vartotojo vertinimas: / 6
PrastasPuikus 
Gintautė Baltulytė ir Justina Skrėliūnaitė   
Pirmadienis, 2010 vasario 22 23:01

Susėdę prie garuojančios arbatos puodelio, besijuokdami ir susimąstydami, su Giedriumi po truputį pradėjome kalbėtis apie teatrą, televiziją, gyvenimo kuriozus, stiprybės suteikiančias akimirkas.Vaikystėje norėjęs tapti jūreiviu, iš Klaipėdos kilęs vaikinas galiausiai pasuko aktorystės keliu. Dabar jis yra pažįstamas tiek televizijos žiūrovams (nemeluokite, kad nematėte „Dar pažiūrėsim“!), tiek teatro svečiams.

Koks buvote studentas: tas, kuris daugiau mokėsi ar tas, kuris mėgo pašėlti?
Tai kad laiko nelabai būdavo pašėlti. Mokėmės nuo 8 val. ryto iki 10 val. vakaro, taip pat ir šeštadieniais. Jokių savaitgalių neturėjau. Dėl to visi šėliojimai būdavo darbo metu. Ko tik neprisigalvodavome. Tarkim, man anatomija labai patiko. Atrodo, kuo čia su teatru susiję, bet tikrai būdavo labai įdomu. Vat tada ir prasidėdavo: užsidedi kaukolę ant galvos, dar rankas paimi ir bėgioji. Dėstytoja gaudydavo, liepdavo atiduot, nes, kaip vėliau paaiškėjo, tikros žmogaus rankos ten buvo. Arba kartais taip užknisdavo paskaita – kol visi šokdavo, (buvo pasirinkęs šokio paskaitas – aut. pastaba) aš pasukdavau laikrodį į priekį. Dar būdavo kokių dvidešimt minučių likę, o paskaita jau baigėsi ir dėstytojas, nueidavęs į katedrą, nesuprasdavo, kodėl ji tokia tuščia. Bet tai darydavau tik dėl linksmumo. Aš buvau tas gerasis „banditas“.

Baigęs studijas dar labiau pasinėrėte į aktorystę – teatras, kinas, televizija... Kaip viską spėjate?
Ruduo labai sunkus buvo, tiesiog ant išprotėjimo ribos. Vienąkart net greitąją pagalbą man iškvietė, nes pastovėt nebegalėjau. Neturėdavau laiko, kada pavalgyt. Bet darbas man kelia didelį malonumą, o kai pamatau rezultatą, išvis viskas pasimiršta. Kažkada pailsėsiu, bet tikrai negyvenu ta mintimi, kad: „viskas, noriu viską mesti ir bėgti kuo toliau“. Patinka kiekvieną kartą išbandyti vis ką nors naujo ir įsijausti į vis skirtingus personažus.

Vieną dieną jus matome TV ekrane, pasakojantį apie „apželtukus“, o kitą – Oskaro Koršunovo teatre, vaidinantį Romeo ir kalbantį eiliuotais Šekspyro tekstais. Kaip pavyksta įsijausti į tokius skirtingus vaidmenis?
Vat ir nežinau. Čia tokia profesija, kad turi „pagaut“ personažą. Kai vaidinu „kaimietuką“ visiškai kitaip mąstyt pradedu. Atsiranda toks geras kaimietiškas mąstymas. Šis personažas atsirado taip netikėtai, kad yra net nesuvokiama, kaip galima tokį sukurti būnant sveiko proto žmogumi (juokiasi). O kai reikia įsijausti į Šekspyrą, įsijungia kitoks mąstymas, kuris tiesiog verčia elgtis vienaip, o ne kitaip. Tikiuosi, kad niekada tai neįvyks, jog užlipęs ant scenos pradėsiu „kaimietuko“ balsu skaityti sonetus.

Mieliau vaidinti teatre ar televizijoje?

Tai yra du skirtingi dalykai. Man teatre pats darbo procesas labiau patinka. Aš – teatro žmogus. O televizija – ten linksma. Linksma ne dėl pačios televizijos, o dėl savos „chebros“. Sutampa mūsų mintys, humoras, pomėgiai, pats požiūris į gyvenimą ir tai yra labai smagu. O aš pats televizoriaus apskritai neturiu, jo nežiūriu visiškai.

Nežiūrite net ir „Dar pažiūrėsim“ ar „Moterys meluoja geriau“?
Žiūriu per internetą arba nuėjęs pas draugus. Bet tada jau iš anksto žinau, kad labai ilgai užsisėdėsiu prie televizijos ekrano nieko nematydamas aplinkui. Taip ir praeina noras pažiūrėti tas laidas, kuriose filmuojuosi (juokiasi).

Ar įkūnytas personažas seriale „Moterys meluoja geriau“ atitinka Jus realiame gyvenime?
Yra panašumo. Kaip yra sakoma: „gera širdelė – plika subinėlė“. Lietuvoje dauguma žmonių suvokia aktorių ne kaip žmogų, o kaip jo sukurtą personažą. Pamato mane gatvėje, kokie „treninginiai su golfu“ ir prašo kokį juokelį pasakyt. O aš tikrai nesu toks išprotėjęs ir kvaištelėjęs žmogus gyvenime. Savo rate, aišku, visi pajuokaujam. Bet būna ir tokių dienų, kai nieko nesinori.

„Dar pažiūrėsim...“ parodijose juokiatės iš daugybės televizijos laidų. Bet ar yra laidų, kurių nesutiktumėte parodijuoti?
Nesutikčiau tokių kaip „Bėdų turgus“, kurios liečia žmogų. Nes negalima tyčiotis ir skurdo, žmogaus nelaimių, tai yra pernelyg opios problemos. Bet jei yra surandamas tam tikras kampas, galima, manau, visas laidas parodijuoti. Kartais būtina iš kažko pasijuokti, kad tos laidos kūrėjai suprastų, kokių nesąmonių pridirba ir tas klaidas taisytų.

Yra koks nors specialus pasiruošimas prieš parodijavimą?

Taip, ir jis dažnai vyksta. Tai scenarijaus neskaitymas (juokiasi). Būna, kad tiesiog permetam jį akimis ir einam vaidinti. Nesigilinam, kaip tai vyks, atrodys iš šono, o tiesiog linksminamės.

Neteko iš parodijuojamų personažų sulaukt kritikos ar prašymų daugiau to nedaryti?
Ne, neteko dar. Net Mantas Petruškevičius nieko nesako. Nors jei ir paprašytų daugiau nebeparodijuoti, aš kitą dieną vis tiek tai daryčiau. Žmogus turi mokėti iš savęs pasijuokti.

„Septyyyni“, „draugą pamečiau“ ir kitos Jūsų TV personažų ištartos frazės jaunimo tarpe jau pretenduoja į klasiką. O kaip pats tai vertinate?

Smagiai (juokiasi). Tikrai tas frazes tardamas negalvojau, kad jos pasklis po visą Lietuvą ir jaunimas jas geriau mokės nei matematiką. Bet nervina, kai gatvėje kokie paaugliai pradeda rėkti: „o čia tas, kur „draugą pametė“. Visokių žmonių yra, visokių reikia.

Tiek teatre, tiek televizijoje esate atlikęs daug vaidmenų. Kuriuo didžiuojatės, o kurį norėtumėte pamiršti?

Nei vieno nenorėčiau pamiršti, nes aš tai dariau. Kiekvienas personažas yra įdomus. Ypač įdomus tas, prie kurio dirbi šią akimirką, o kas buvo anksčiau nublanksta. Kai pradėsiu kitą personažą „gaminti“, kitas bus įdomus. Yra tik toks vienas keistas pasąmoninis dalykas, kurį labai sunku paaiškinti: kai vaidini spektaklyje ir sužinai, kad kitąkart jame vaidinsi po metų, išmoktas tekstas lieka galvoje ir po metų, bet jei sužinai, kad spektaklio nebebus – tekstas iškart išsitrina iš galvos ir niekaip neįmanoma prisiminti net menkiausio monologo sakinių. Nesuvokiama man tai.

Ar turite savo svajonių vaidmenį?
Niekada apie tai nemąsčiau (nutyla). Gal Pinokį žudiką (juokiasi). Šiaip norėčiau sukurti kokį vaidmenį vaikams, nes jiems sunkiausia vaidinti, jie nemoka meluoti: jei jiems patinka – tai patinka, jei ne – ne. Man kiekvienas vaidmuo yra kažkuo ypatingas, savitas. O „svajonių vaidmenys“ yra kiek kvailoka. Negi žmogus, suvaidinęs savo trokštą vaidmenį, meta teatrą? Ne, jis dirba toliau ir kuria vis iš naujo.

Esate sakęs, kad viską, ką žmogus susikuria, galima prarasti per kelias akimirkas. Bet taip pat yra ir su populiarumu: jis ateina ir praeina, nebijote to?

Nebijau, nes aš populiarumo nesiekiu – jei to norėčiau visai kitaip elgčiausi. Dirbau teatre, buvau savam būry žinomas, filmavausi seriale, su „chebra“ sugalvojom daryt laidą. O tie visi žurnalai, renkantys mano nuotraukas, „otkutiūras“ – tai nėra pergalė. Tikra pergalė, aš manau, – pavyzdžiui, kai nuvažiuojam į Romos Karališkąjį teatrą, esantį pačiame Romos centre, į jį ateina pasaulinės žvaigždės ir žiūri, kaip vaidinu. Tai yra pasiekimas. Kai buvom Pietų Korėjoje, pasižiūriu – ant dangoraižio kabo mano nuotrauka pusės pastato dydžio. Apima toks keistas ir malonus jausmas, kad neįmanoma to apibūdinti. O ar bijau, kad praeis tas vadinamasis populiarumas – tiesiog apie tai niekada negalvojau.

Galbūt norėtumėte gyventi ir dirbti užsienyje nuolatos?

Norėčiau. Būtų pasiūlymų – važiuočiau. Bet visam laikui Lietuvos tikrai nepalikčiau, Klaipėda – mano miestas, vis tiek ten grįžčiau kada nors. Būtų įdomu įsilieti į visiškai kitokią aplinką, pamatyti, kaip ten, kažkur, žmonės elgiasi ir gyvena. Dabar galvoju pas brolį į Švediją išvažiuot dviem savaitėm – padažyt (juokiasi). Ne dėl pinigų, o šiaip, smegenims labai gerai į kitą veiklą pasinerti. Tiesiog dažai ir nieko negalvoji. Žinai, kad 17 val. baigsi darbą ir galėsi nieko neveikt. Su spektakliais yra visai kitaip – jei vakare pasirodymas, jau nuo ryto apie tai galvoju, kartojuosi, ruošiuosi. Tada vakare būna pats vaidinimas, o po jo vėl mąstai, kas buvo atlikta gerai, kas blogai. Jei darbas vyksta televizijoje, tai vėl būna lėkimas, scenarijų skaitymas, filmavimas. Tarsi uždaras ratas.

Nepaisant to, „uždaras ratas“ vis tiek verčia judėti į priekį?
Didelis nepasitenkinimas savimi yra mano gyvenimo variklis. Aš nepatenkintas tuo, ko neturiu, tuo, ko nepadariau. Tai verčia mane veikti, stengtis siekti vis daugiau, darbą atlikti kokybiškiau. Ir man tai labai patinka.


 


Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   
Siųsti komentarą
 

Redakcijos BLOG'as

  • Mokymai šeštadienį - žinios ir naujos pažintys
    Nors pūtė gausus ir šviežias pavasario vėjelis, Jis plėšė kepures nuo ištaršytų plaukų ir kėlė sijonukus merginoms, Į SE mokymus atstriksėjo sugužėjo daug žmonių! Susipažinome smagiai: Keletas specifinių bruožų ir jau...
  • Šaradų šou
    Ketvirtadienio vakaras nebus įprastai „ketvirtadieniškas”, jeigu esi apsivilkęs ryškiuosius  SE marškinėlius, važiuoji į Kauną su SE komanda ir dar bandai sumąstyti kuo įmantresnių žodžių šaradų žaidimui. Taigi ketvirtadienį su SE...
  • Lipdom komandą!
    Numigusi pora valandų, šeštadienį vos praplėšiau akis. Žadintuvas įkyriai skambėjo, o galvoje sukosi vienintelė mintis: „gal tiesiog miegoti toliau ir į „Studentų eros“ komandinius mokymus nenuvykti? Kas čia tokio, jei...
  • Kodėl verta prisijungti? Dedikuota SE naujokams
    Pirmadienį (rugpjūčio 31 d., 16 val) įvyks pažintis su “Studentų eros” naujokais. Senbuviai bandys papasakoti, kas yra “Studentų era” ir ko jie tikisi iš naujokų. Tačiau prieš keldami reikalavimus (naujokai...

„Studentų era“ paskutiniai numeriai

Nr. 65 (gruodis)

Sveikas gyvas! Tikriausiai esi užsivertęs darbais, atsiskaitymais, referatais, koliokviumais ir  baimingai žvalgaisi į kalendorių, kurio žymeklis slenka vis arčiau gruodžio pabaigos? Nesijaudink, sesija dar negreit, o kol sniego nėra ir ...

Nr. 64 (spalis)

Ruduo jau kaip reikiant įsibėgėja, koliokviumai ir atsiskaitymai po truputį ima slėgti pečius, norisi trumpam nuo visko pabėgti ir atsipūsti. O geriausias būdas tai padaryti – paimti puodelį karštos arbatos ...

Nr. 63 (rugsėjis)

Sveikas gyvas! Rodos, dar visai neseniai ruošėmės vasaroti, kūrėm atostogų planus, o štai, jau ir rugsėjis atpuškėjo. Mes, be jokios abejonės, paruošėme pluoštą įdomybių. Taigi, kol namų darbai dar nespaudžia ...

Nr. 62 ("Fuksų žinios')

Jūra, saulė, laisvalaikis – tai tikrai pagrindiniai vasarą rūpimi dalykai. Tačiau vasara baigsis, ir rugsėjį, nori ar nenori, vis tiek teks aukštai iškelti galvą ir keliauti į mokyklą...Oi, universitetą. Taigi, ...

Your are currently browsing this site with Internet Explorer 6 (IE6).

Your current web browser must be updated to version 7 of Internet Explorer (IE7) to take advantage of all of template's capabilities.

Why should I upgrade to Internet Explorer 7? Microsoft has redesigned Internet Explorer from the ground up, with better security, new capabilities, and a whole new interface. Many changes resulted from the feedback of millions of users who tested prerelease versions of the new browser. The most compelling reason to upgrade is the improved security. The Internet of today is not the Internet of five years ago. There are dangers that simply didn't exist back in 2001, when Internet Explorer 6 was released to the world. Internet Explorer 7 makes surfing the web fundamentally safer by offering greater protection against viruses, spyware, and other online risks.

Get free downloads for Internet Explorer 7, including recommended updates as they become available. To download Internet Explorer 7 in the language of your choice, please visit the Internet Explorer 7 worldwide page.