Bene kasdien belaukdama lifto akis ganau po bendrabučio skelbimų lentą. Krizė ir čia paliko savo pėdsaką. Tiksliau, beveik nepaliko tuščios vietos. Ko tie studentai neprisigalvoja. Paskutinįkart žvilgsnis užkliuvo už mėlynu žymekliu parašyto viliojančio pasiūlymo „greitai ir pigiai galiu pakrauti  mašinų akumuliatorius“.

Prie ko priėjome: nė indų ramiai nebeišplausi! Visiškai neraštingas skelbimėlis prieš nosį kabėjo gal porą savaičių: „parduodam grazias maikutes armani versace ir kitu firmu. 30 lt ivairiu dydziu.“ Telefonas toks ir toks. „Tikrai gražios maikutes“, dar post scriptum rašo. Tokius viešosios erdvės teršalus iškabino kiekvienoje bendrabučio virtuvėje. Bet kiti visai nerodė solidarumo ir arba juos nuplėšdavo, arba žymekliu prirašydavo „DUSK!” ir panašių pageidavimų. Skelbimams iš virtuvių po kurio laiko dingus, naujų nebeatsirado. Taigi, strategija nepasiteisino.

*

Neseniai dviems bedarbiams studentams šovė geniali idėja, kaip užsidirbti pinigų. Šiuo atveju nepakanka eiti į virtuvę, reikia intymesnio kontakto. Tad vieną vėlų vakarą įkyrusis nedarbas „bastėsi“ po vieną iš Saulėtekio šešiolikaaukščių ir beldėsi į studentų kambarių duris. Mūsų eilė atėjo vidurnaktį. Su kambario drauge susižvalgėm, tarsi kažką negero nujausdamos.

Aukštas vaikinas netvirtai pasisveikino, pasakė Šv. Valentino dienos proga darantis apklausą ir paprašė atsakyti į kelis klausimus. Negi sunku, pakviečiau užeiti, prisėsti. Apklausa prasidėjo:

– Įsivaizduok draugę, kurią intymiausiai pažįsti. Įsivaizduoji?

– Aha.

– Dabar taip. Kada ji pirmą kartą pasibučiavo?

– Na, x–iolikos.

– Gerai. Ar ji buvo įsimylėjusi draugės vaikiną?

– Ne.

– Kada ji pirmą kartą pasimylėjo?

Klausimai palaipsniui darėsi vis neįprastesni: pavyzdžiui, ar draugė mylėjosi kam nors trečiam kambaryje esant. Atsakymai galimi du: „taip“ arba „ne“.

– Negali būti, kad nėra „nežinau“, netekau kantrybės.

Vaikinas dar kartą pažvelgė savo apklausos lapą ir susimąstė.

– Spėk tada.

Toks neprofesionalus požiūris sukėlė įtarimų.

– Palauk. Nesuprantu. Kam tu čia darai tą apklausą? – nutariau išsiaiškinti.

Vaikinas atskleidė: kartu su draugu, elektronikos studentu (pats baigė fiziką, studijuoja magistrantūroje), sumanė užsidirbti: padaryti apklausą, jos pagrindu parašyti straipsnį Valentino dienai ir jį „prastumti“  kokiam nors naujienų portalui. Stebėjausi sumanymu, o studentas stebėjosi mano stebėjimusi. Pasirodo, jam ir draugui, iki ateinant į mūsų kambarį, sekėsi gana neblogai. Abu kartu iš viso apklausė dvidešimt merginų, kurioms klausimas, kam apklausa reikalinga, nekilo. Tiesa, jie buvo apklausę tik du, gausiai merginomis apgyvendinto bendrabučio aukštus!

Apklausos rezultatų taip ir nesužinojau. Švento Valentino dieną nė viename portale neradau iššaukiančios antraštės apie studenčių ir jų draugių seksualinį gyvenimą. Vis tik vienas iš studentų sakė – jei neužsidirbsim, tai nors smagiai praleisim laiką. Optimistas, ir ką tu jam.

*

Visi šie desperatiški bandymai užsidirbti paveikė ir mane. Kelias dienas naršiau po internetines darbo skelbimų svetaines. Pusė jų reikalauja „bent metų darbo patirties“, todėl, net jei ieškai valytojos darbo, aukštasis išsilavinimas dabar niekuo nepadės. Tas pats ir su padavėjomis. Kelioms kavinėms ir barams paskambinau, tačiau tik paaiškėjus, kad dieną studijuoju ir prieš tai nesu pagal darbo sutartį į bokalus pilsčiusi alaus, potencialaus darbdavio balsas suirzdavo bei, prieš padedant ragelį, pažadėdavo paskambinti kada nors vėliau.

Kita pusė skelbimų darbo patirties nereikalauja. Tarp jų padorių pasiūlymų beveik nėra. Kalbant apie padavėjos darbą, į šią kategoriją patenka topless rūšies padavėja. Darbdavys ne tik patirties neprašo, bet ir apmoko. Esat ne iš Vilniaus? Ne problema – apgyvendina. Galiausiai atlyginimas penkis kartus didesnis nei paprastos, niekuo neišsiskiriančios, padavėjos.

Didžiausią patirties nereikalaujančių skelbimų dalį sudaro studentui visiškai netinkamas darbas užsienyje: jei vis dar neatsisakai minties studijuoti, niekaip neišeis to suderinti su šonkauliukų pakavimu Birmingheme, lazanijos kepimu Atėnuose ar sukimusi be viršutinės aprangos dalies apie stulpą Londone. Panašaus pobūdžio kaip pastarasis darbų pasiūla nemažėja ir Lietuvoje.

Prieš porą metelių darbdaviai, graibstę studentus ir siūlę keliatūkstantines algas, dabar atrodo kaip mitas. Kaip pasakoja prieš keletą metų studijavusi karta, jie dirbo, lakstė iš vienos darbovietės į kitą, pinigėlius „kalė“, dėstytojų nepažinojo, alų midų gėrė ir viską suspėjo. Pasaka, ne gyvenimas...

Tarkim, dar geriau, kad nėra darbo, nes tada galima į valias skirti laiko studijoms. Vis dėlto, kai šaldytuve eilinį kartą pasikaria pelė, apie gyvenimo prasmę imi galvoti šiek tiek kitaip. Galvoji, galvoji ir tiek visko prisigalvoji. Todėl, matyt, ne veltui sakoma, kad per krizę gimsta geriausios idėjos… Jos tiesiog negali negimti.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą