Kovo 19–ąją į Kiniją išsiruošę žurnalistai Martynas Starkus bei Vytaras Radzevičius teigia, kad kelionei įgyvendinti pakanka idėjos. Jų idėja – keliauti kuo mažesnėmis sąnaudomis ir visa tai dokumentuoti TV medžiagoje. Ir taip jau penktą kartą.

Kaip kilo idėja tokiais būdais keliauti į egzotiškas šalis?

V.Radzevičius: Marčius sužinojo iš mūsų dabartinio režisieriaus Jono Juozapaičio apie tokias anglų keliones iš Birmingemo į Afriką kuo senesniais automobiliais ir kuo mažesnėm sąnaudom. Vežiau Marčių iš ligoninės po kelio raiščių operacijos, jis papasakojo šią istoriją ir sako: „Gal važiuojam?“ Sutikau ir pamiršau tai, po to staiga atėjo ta diena, kai, pasirodo, mes iš tiesų turim važiuoti. Ir išvažiavom. Nuo to laiko užsikabinome, nes nėra geresnio būdo keliauti, kai esi pats sau režisierius.

Kelionių metu Jus nuolatos lydi kameros. Kaip į jas reaguojate? Ar nepavargstate nuo jų?

V.Radzevičius: Šie mūsų projektai yra be jokio grimo. Aš pamirštu kameras – jos kaip dantų šepetukas ar raktų pakabukas, kuris visada šalia. Po to tik pamatai, kad būni, pavyzdžiui, baisiai susivėlęs.

M.Starkus: Šios kelionės yra televizijos projektai, mes nevažiuojam ilsėtis, o kurti filmus. Tai reiškia, kad visąlaik galvoji apie tai, kaip ką geriau padaryti, pateikti, nufilmuoti, kokią formą surasti. Galų gale, kameros mobilizuoja – jei jų nebūtų, kelionių metu neišeitume iš viešbučio, nes esame seni tinginiai (juokiasi – aut. past.).

Ar dažnai aplankius šalį pasikeičia vaizdas, kurį būnate susikurę apie ją prieš kelionę?

M.Starkus: Kai važiuoji į nepažįstamą šalį, nori nenori esi susidaręs paveikslą. Realiai viskas yra visiškai priešingai. Keliaudamas atrandi viską iš naujo ir tie išankstiniai stereotipai tiesiog griūna. Aišku, griūna ir į gerą, ir į blogą pusę, bet iš principo jie visada sugriūna.

Koks įsimintiniausias tokio stereotipo sugriuvimas?

V.Radzevičius: Paskutinė kelionė į JAV. Buvau ten prieš 15 metų, tada iš tiesų pribloškė amerikiečių nutukimas ir kokie jie užrietę nosis, jautėsi kaip pasaulio bamba. Kai dabar važiavom, sugriuvo visi įspūdžiai apie greitą maistą, nutukusių ir pasipūtusių žmonių šalį. Gal juos paveikė tos dvi kataklizmos: rugsėjo 11–oji ir Katrinos uraganas. Patys ant žemės nusileido ir, duok Dieve, tokio sveikatos kulto, koks ten dabar yra.

M.Starkus: Kelionėse stengiuosi niekada nesitikėti gero. Išvis reikia pasiruošti įvairiems netikėtumams. Nes, pavyzdžiui, Afrikoj, kad ir kas benutiktų, visąlaik yra pateisinimas situacijai: „Čia yra Afrika, mano drauge“. Ar tave bandys apvogt, ar vaišins – tiesiog čia yra Afrika. Ir paskui niekuo nebesistebi, stebiesi tik įspūdžiais, bet nebesistebi tuo, kodėl jie taip daro, kai mes taip nedarom. Tiesiog kita kultūra, kitas pasaulis.

Kas kelionėse sunkiausia?

V.Radzevičius: Susikrauti daiktus. Kuo toliau, tuo mažiau daiktų imame. Šiemet imsime daiktų išmesti, pavyzdžiui, džinsai nunešioti – pasiimi ir su jais nebegrįžti. O planavimas toks improvizacinis – visada planuojamas kelionės karkasas, bet beveik 100 proc., kad numanomas maršrutas keisis.

M.Starkus: Kelionėse sunkiausia yra laukti kitos kelionės. Toks garsus lietuvių keliautojas Antanas Poška, kuris su motociklu nuvažiavo nuo Baltijos iki Bengalijos įlankos, sakė, kad kelionę planuoti yra įdomumas, pati kelionė yra katorga, o jos pabaiga – visuomet didelis malonumas. Perfrazavau jo pasakymą, bet su juo galima sutikt, nes pati kelionė visuomet yra sudėtinga ir tokiu atveju keliaudamas nepasiilsi.

Ar kelionės metu būna tokių situacijų, kad norisi viską mesti, susikrauti daiktus ir važiuoti namo?

V.Radzevičius: Mes tai vadiname „dešimtosios dienos sindromu“. Kai keliauji, maždaug dešimtą dieną užeina namiškių, savo miesto, namų ilgesys. Tada būna diena, kai patylim visi.

M.Starkus: Taip, maždaug apie dešimtą dieną prasideda tėvynės ilgesys, viskas atsibosta, vyksta tam tikra aklimatizacija, bet tai netrunka labai ilgai.

Koks yra šių kelionių tikslas?

V.Radzevičius: Tikslų daug. Visų pirma, įrodyti, kad galima keliauti pačiu mažiausiu biudžetu. Antra, kad galima keliauti kitokiais būdais, ne tik sėdus į autobusą ar nuskridus kur nors ir neišeinant iš kiemo, kur „viskas įskaičiuota“. Mes kartais juokaujame, kad mūsų kelionėse niekas neįskaičiuota. Trečia, šalies pažintis ne per architektūrinių, paminklinių vietų lankymą, o susiduriant su situacijomis, iš kurių labiausiai pažįsti šalį – kai vietiniai žmonės atsiveria, kai net kalbos nesuprasdamas, Bandai gestais su jais bendrauti. Tuo pat metu vyksta ir savos šalies prezentacija. Automobilius apklijuojame lipdukais, kuriuose pavaizduotas maršrutas, ir kai ateina vietiniai, pirštu vedžioja ir kai suvokia, iš kur atvažiavome, labai nustemba. Pavyzdžiui, Sacharoje rodėme beduinams žemėlapyje, kur esame ir iš kur atvažiavome. Jie taip pakraipė galvas ir sako: „Tai jūs net už Sacharos gyvenat?“

M.Starkus: Manau, kad pagrindines tikslas yra vidinis. Mes šitomis kelionėmis nelabai ir norime ką nors įrodyti, tai yra likimo mums suteikta laimė daryti tai, kas patinka. Tiesiog patys tuo mėgaujamės.

Projekto „Šilko kelias“ metu mašinas buvote pakrikštiję Pagiežos, Drąsučio bei Slibino vardais. Iš kur tokie vardai? Ar kiekvienos kelionės metu skiriate mašinoms vardus?

V.Radzevičius: Visada krikštijam automobilius, nes mėnesiui jie tampa mūsų šeimos nariais. Pirmoje kelionėje (po Afriką, – aut. past.) su Marčium pavadinome savo automobilį „Lituanica 2“. Turbūt todėl, kad mūsų idealai yra Darius ir Girėnas. Antroje kelionėje – Pagieža, Slibinas ir Drąsutis. Idėja kilo paprastai – tarpukariu Lietuvos kariuomenė turėjo tankus, pirktus iš britų ir prancūzų. Tie dviviečiai mažiukai tankai turėjo pavadinimus. Pavadinimai nerealūs – Giltinė, Pikuolis, Aukštaitis. Mes išsirinkome Pagiežą ir neprašovėm, nes iš tiesų automobilis sukėlė daug pagiežos. O Indijoje pavadinimą sukurti sekėsi labai sunkiai. Vis matydavome sunkvežimius, pavadintus Machindra, ir vėliau šovė mintis, kad Machindra į Lachudrą panašu. Ir pavadinome Lachudra. Amerikoje vėl sava istorija – vežėme lietuvių bendruomenei „Labanakt, vaikučiai“ vinjetę ir čikagietės vis klausinėjo mūsų: „Ar atvežat tą vinjetę su Teta Beta?“ Mums taip įkalė tą Tetą Betą, kad nutarėme taip pavadinti automobilį.

Kaip jus pakeitė kelionės?

M.Starkus: Maža to, kad kelionės praplečia akiratį, asmeninį suvokimą, koks menkas čia esi, būdamas vienoje vietoje, dar parodo visą gyvenimo grožį ir įvairovę. Sakyčiau, kad tai yra patirtis, kuri padeda žmogui tapti ramesniam. Tampi pakantesnis aplinkai

V.Radzevičius: Dabar jau turbūt nelabai keičia, jei būčiau jaunesnis, gal dar keistų. Kantrumo daugiau išmokau, nes mes, lietuviai, dažnai esame per dideli verksniai. Kai pamatai, kaip yra kitur, supranti, kad čia mes esame jaukus, gražus, sutvarkytas kaimelis, kuriame tikrai turime mažiau problemų.

Gal įvairiose šalyse egzistuoja kokios nors universalios elgesio taisyklės? Kaip sutarti su vietiniais?

V.Radzevičius: Viena taisyklė – niekada neišsišokinėk, priimk vietinius papročius, nerodyk savo viršenybės ar pasipūtimo. Visada įsijausk į vietinio gyventojo kailį ir būtent per tai geriausiai pažinsi šalį. Svarbiausia – stengtis bendrauti. Gestais, piešiniais – visokių būdų yra. Turkijoj su turku susišnekėjom. Stengėmės išsiaiškint, ką jis čia veikia – piešėme, rodėme, šnypštėme, o paskutinis žodis buvo „Nescafe“. Supratau, kad iš karšto terminio šaltinio vanduo bėga į miestą ir jis iš jo verda kavą. Taip paimi ir įsikerti.

Ką patartumėte studentams, neturintiems daug pinigų, bet norintiems keliauti?

M.Starkus: Aš nekonkretizuosiu, nes jauni žmonės turi daug jaunatviško maksimalizmo, kurį reikia puoselėti. Susiduriu su daugelio įvairiausio amžiaus, ne tik studentų, nuomone, kad „turėčiau aš pinigų, tada irgi keliaučiau“. Pinigai yra antraeilis dalykas. Užtenka geros idėjos. Sugalvoti, kaip ją įgyvendinti, nėra sudėtinga. Mūsų pavyzdys gal irgi toks – mes iš nieko sugalvojome ir tai išsirutuliojo iki to, kad važiuojame jau į penktą šalį.

Kelionės – jūsų gyvenimo būdas?

M.Starkus: Ne, tai yra klišė, šablonas, taikomas žmonėms, o aš vengiu tokių. Tai nėra gyvenimo būdas, nes išvis sunku apibrėžti, kas yra gyvenimo būdas. Tiesiog tai yra likimo suteiktas šansas daryti tai, kas patinka. Ir aš tai labai vertinu.

O kas po Kinijos?

V.Radzevičius: Nežinome. Norėjome važiuoti į Pietų Afriką, į Pasaulio futbolo čempionatą, bet kelionė būtų trukusi du mėnesius. Taigi net ir mažas biudžetas išeitų per didelis. O Kinija tiesiog šovė į galvą ir tiek. Taigi nėra plano, kur kitais metais važiuosime. Visiškai tuščias lapas.

V.Radzevičius ir M.Starkaus kelionės į Kiniją įspūdžiai – tinklaraštyje www.pagamintakinijoje.lt.

Komentarai

Raimonda

0

 

 

Nuostabios, ikvepiancios laidos! NEsustokite! :)) sekmes!

Sekmadienis 02 gegužės 2010, 01:47

Rašyti atsakymą

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą

Atšaukti

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą