Ko gero, visi yra girdėję apie savanoriavimą, bet ar tikrai visi žino, kaip šis procesas vyksta iš tiesų? Smalsumo paskatinta „Studentų era“ nutarė pasisvečiuoti „Maisto banko“ organizacijoje ir iš arčiau žvilgtelėti į jos veiklą.

Pradžia – pomidorai šiukšlyne

Idėja kilo JAV, 1969 metais, kai vienas ūkininkas, išvežęs dėl per didelio derliaus pūvančius pomidorus į šiukšlyną, pamatė, kad žmonės juos tiesiog renka. Jis nusprendė, kad perteklių būtų galima panaudoti prasmingiau. Geros idėjos greitai sklinda: Prancūzija ir kitos Europos šalys netruko pasinaudoti šia mintimi. O Lietuvą idėja pasiekė 2001 metais. Kiek vėliau, 2007 metais, organizacija pavadinta „Maisto banku“. Šie metai buvo lemiami ir Deimantei – ji ėmė vadovauti maisto bankui Lietuvoje. Šiuo metu „Maisto banko“ sandėliai yra Vilniuje bei Panevėžyje, bet, siekiant patogaus geografinio išdėstymo, bus atidaryti nauji sandėliai Kaune bei Klaipėdoje.

Bedarbių antplūdis

Neįprasta parama

Eiliniam Lietuvos gyventojui bene žinomiausias maisto davinių rinkimo būdas – „Maisto banko“ akcijos prekybos centruose. Tačiau, pasak Deimantės, organizacija sulaukia daug skambučių iš privačių asmenų, kurie nori aukoti. Be to, pasitaiko nemažai atvejų, kai žmonės, nusprendę, jog savo rūsiuose laiko per daug konservuotų gėrybių, nutaria pasidalinti jomis. Deja, šis kilnus poelgis sukelia šiokių tokių keblumų: pagal įstatymus, tiesiogiai iš žmonių paimtas paramai skirtas maistas turi būti termiškai apdorotas. „Išeitį mes randame: tokį maistą atiduodame labdaros valgykloms“,- džiaugiasi pašnekovė.

VPU – tarp lyderių.

Ateitis – šviesi.

„Linkiu, kad „Maisto banko“ neliktų ateityje“, – tokį šmaikštų Klaipėdos miesto mero pajuokavimą prisimena Deimantė. Juokai lieka juokais, o realybė – visai kitokia. Kitų šalių patirtis rodo, kad net ir aukštą išsivystymo lygį pasiekusios valstybės susiduria su skurdo problema. „Taigi darbo tikrai bus“, – šypteli Deimantė. Tikimasi, kad po dvejų metų, kai ekonominė krizė kiek atslūgs, situacija turėtų normalizuotis: paramą gaus mažiau žmonių ir tik tie, kuriems ji iš tiesų priklauso. Džiaugiamasi, kad neigiamo atsakymo iš įmonių beveik nesulaukiama. „Labai tikime, jog Lietuva iš užsienio perims dar daugiau idėjų, pavyzdžiui, JAV vyksta apmokymai, padedantys šeimoms taupyti ir pigiai išgyventi – juk pomidorų užsiauginti galima ir balkone pastatytame kibire“, – optimistiškai į ateitį žvelgia organizacijos vadovė. „Svarbiausia, kad tikime tuo, ką darome. Galbūt mes neturime tiek kontakto su konkrečiais žmonėmis kaip, tarkim, vaikų dienos centrai ar kitos panašios įstaigos, tačiau mūsų darbo rezultatas – greitas: per akcijas matome vežimėlius, pilnus maisto, ir tai įkvepia ir toliau nebijoti nemigo naktų bei siekti dar daugiau“, – kalba ryžtingai nusiteikusi Deimantė.

Apdovanojimas – ne svarbiausia.

Kas dieną žiūrėdama skurdui į akis, „Maisto banko“ vadovė žmonėms visgi linki daugiau pozityvumo: „ Nėra gyvenime viskas taip blogai. Mes matome išties daug gerų žmonių. Iš tiesų, kiekvienas žmogus turi daryti savo darbą kaip įmanoma geriau, ir tai yra normalu: ar tu esi kasininkas, ar gydytojas, ar studentas, gerai atlikti savo pareigas yra būtina. Dėl to nereikia tikėtis jokio apdovanojimo“, – doro ir atsakingo piliečio portretą piešia pašnekovė, paminėdama, kad kilniausias darbas – skirti kiek įmanoma daugiau dėmesio artimiesiems ir tiems, kuriems jo labiausiai trūksta. „Apskritai – nereikia dėtis pliusiuko dėl kažkokio konkretaus nuveikto darbo – reikia stengtis kiekvieną minutę“,– entuziastingai savo kalbą baigia pašnekovė.

Vaida, VU, archeologija, III k.

„Man patinka savanoriška veikla – „Maisto bankas“ – ne pirma organizacija, kuriai talkinu. Jaučiu poreikį padėti žmonėms, užsiimti nauja veikla: man svarbu jaustis reikalinga. Gaila, kad yra mažai savanoriaujančių jaunų žmonių. Bėda ta, jog dauguma jaunimo yra suinteresuoti užsidirbti – jiems rūpi tik finansinė nauda. Sunku įsivaizduoti, kad žmonės visą laisvalaikį leidžia prie kompo – juk taip degraduojama! Dauguma jaunų žmonių per greitai siekia tapti suaugusiais: aš džiaugiuosi jaunyste ir galimybe vietoj apmokamo darbo rinktis savanoriavimą. Ir, nors galbūt savanoriška veikla pamažu tampa šiokia tokia mada, ja seka tikrai ne kiekvienas: norėdamas „tapti“ šios mados auka, turi turėti tam tikrą vertybių sistemą, idėją. Tikrai netikiu, jog vienas geras darbas atperka tris blogus, tačiau atsidavęs kolektyvas ir draugiška „Maisto banko“ atmosfera man padeda pajusti dvasinį malonumą. Žmonės įsivaizduoja esantys pasaulio salos, bet jie dažnai užmiršta, kad tik kartu susijungę galime sudaryti žemyną.“

Laima, MRU, Švietimo įstaigų administravimas, magistro I kursas

„Taip, yra jaunų žmonių, kurie vaikosi tik pelno, yra pesimistų, tačiau, draugės paskatinta prisijungti prie „Maisto banko“ savanorių būrio, niekada nesigailėjau. Nors iš tiesų savanoriavimas nėra labai populiari veikla, tačiau visad džiugu matyti entuziastingai besidarbuojančius net pensinio amžiaus žmones. Man patinka savanoriavimas, dirbti einu noriai. Ir labai tikiuosi į šią veiklą įtraukti kuo daugiau savo kolegų. Baisu, kai pagalvoji, kiek yra skurstančių žmonių. Mūsų pareiga – gerbti vieniems kitus ir padėti tiems, kurie gyvena prasčiau už mus.“
    

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą