lgai laukto pavasario pradžią Vilniaus universiteto šv.Jonų bažnyčia pasitiko muzikos garsais. Kovo pirmąją dieną čia vyko koncertų ciklo „Alma Mater musicalis“ priešpaskutinis koncertas, kurio metu skambėjo jaunųjų Lietuvos menininkų –  Ramintos Šerkšnytės ir Vytauto V.Landsbergio kūryba.

„Muzika – dvasinė kalba, verčiama į muzikinių simbolių kalbą. Kad gimtų kūrinys, turi būti atviras kasdienei patirčiai“, – taip savo kūrybą trumpai apibūdino Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Raminta Šerkšnytė, kurios kurta muzika skambėjo pirmoje renginio dalyje. Kūrinius styginių kvartetui, fortepionui ir fleitai tą vakarą atliko ne tik pati kompozitorė, bet ir Čiurlionio kvartetas, Inga Vyšniauskaitė bei Viktorija Zabrovaitė. Šią koncerto dalį vainikavo pati R.Šerkšnytė, ryžtingai sėdusi prie fortepiono ir sugrojusi savo kūrinį, kurį įkvėpė A.de Saint-Exupéry „Mažojo princo“ atsisveikinimo scena.

Trumpai savo kūrybinį kelią pristatęs antrasis vakaro herojus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas V.Landsbergis , ypač pabrėžė jaunystę bei studijų metus, kurie formavo atlikėjo požiūrį į meną. Netyčia atrasti tėvo eilėraščiai, Vytauto Kernagio dėka prasidėjęs gitaros brazdinimas, universitete sutiktas Romas Lileikis, veikla VU folkloro ansamblyje „Ratilio“, universitete pradėtos rašyti istorijos apie Rudnosiuką – visų šių įvykių pėdsakus galima justi ir dabartinėje Vytauto V.Landsbergio kūryboje. Žinoma, neapsieita ir be pasakų – šis žanras atlikėjui bene pats artimiausias.

Raminta Šerkšnytė ir Vytautas V.Landsbergis – žmonės, savo šlovės kelią pradėję lipdyti dar jaunystėje, todėl neabejotinai laikytini puikiu pavyzdžiu visiems jauniems kūrėjams, trokštantiems kelti mūsų šalies muzikinę kultūrą, atrasti raktą į žiūrovų širdis. Juk, pasak Vytauto V.Landsbergio, daina galima labai daug ką pasakyti, ji netgi gali atlikti gerokai didesnį darbą nei milijonus skaičiuojančios ministerijos.

Komentarai

Vardas *
Apsaugos kodas   

Siųsti komentarą